Archeologai aptiko labai keistą 8000 metų senumo vaiko kapą - nei rankų, nei kojų ir net neaiški lytis  ()

Archeologai atrado retą mažamečio vaiko palaidojimą. Vaikas prieš 8000 į kapą buvo paguldytas metų be rankų ir kojų, rodo naujas tyrimas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Vaikas, kuris buvo ne vyresnis nei 8 metų, buvo palaidotas dabartinėje Aloro salyne, Indonezijoje. Laidojimo ceremonijos metu jo ilgieji rankų ir kojų kaulai buvo pašalinti ir palaidoti kažkur kitur, o dalis veido buvo nudažyta raudonąja ochra – pigmentu, senovėje dažnai naudotu laidotuvių apeigose.

„Ochros pigmentas buvo užteptas ant skruostų ir kaktos, po vaiko galva buvo padėtas ta pačia orchra nudažytas aptašytas akmuo“, – teigia pagrindinė tyrimo autorė ir Australijos Nacionalinio universiteto Kanberoje archeologijos dėstytoja Sofia Samper Carro.

Tai ne vienintelis šio regiono palaidojimas, kuriame trūksta rankų ir kojų kaulų. „Ilgųjų kaulų pašalinimas yra praktika, kuri buvo užfiksuota keliuose kituose palaidojimuose iš panašaus laikotarpio Javos, Borneo ir Floreso salose – tačiau tai buvo pirmas kartas, kai radome taip palaidotą vaiką, – sako S.Samper Carro. – Nežinome, kodėl buvo praktikuojamas ilgųjų kaulų šalinimas – tačiau greičiausiai tai yra tam tikras tuo metu gyvenusių žmonių tikėjimo sistemos aspektas“.

Archeologai nežino, ar vaikas buvo vyriškos, ar moteriškos lyties – tačiau griaučių analizė leidžia manyti, kad vaikas greičiausiai mirė būdamas 4-8 metų. Bet dantų tyrimas rodo, kad vaikas buvo šiek tiek vyresnis (6-8 metų) – nors skeletas buvo toks mažas, atrodė, kad jis priklauso 4-5 metų vaikui – o tai rodo, kad vaiko augimą galėjo sustabdyti genetiniai ar aplinkos veiksniai.

 

„Mes norime atlikti kelis tolesnius paleosveikatos tyrimus – kad išsiaiškintume, ar šie mažesni griaučiai yra susiję su mityba, ar aplinka, ar galbūt su genetine izoliacija saloje“, – sako archeologė, turėdama omenyje, kad kai kurių gyvūnų rūšių individai gyvendami izoliuotoje saloje sumažėja – kaip pavyzdžiui dabar jau išnykę nykštukiniai drambliai, anksčiau gyvenę Floreso saloje.

Tuo labiau kad senovinės suaugusiųjų kaukolės, rastos Aloro salyne, taip pat yra mažos. Ir jei žemas ūgis nepaaiškina genetika, galbūt mityba vaidino tam tikrą vaidmenį, sako S.Samper Carro. „Šie medžiotojai-rinkėjai mito daugiausia jūrine dieta, ir esama įrodymų, kad baltymų įsisotinimas iš vienintelio maisto šaltinio gali sukelti netinkamos mitybos simptomus, kurie turi įtakos augimui, – sako ji. – Tačiau galbūt jie galėjo valgyti kitus žemės produktus – pavyzdžiui, gumbavaisius“.

 

Kad ir ką išsiaiškintų mokslininkai, tai atskleis šio regiono kultūrines praktikas ankstyvojo holoceno epochos viduryje – laikmetyje, prasidėjusiame paskutinio ledynmečio pabaigoje, maždaug prieš 11 500 metų. „Vaikų palaidojimai yra labai reti, ir šis pilnai išlikęs palaidojimas yra vienintelis iš šio laikotarpio“, – teigia mokslininkė.

Pasak jos, dažniausiai archeologų aptinkami vaikų palaidojimai prasideda daugmaž nuo daugmaž 3000 metų iki dabar. „Tačiau nieko neturėdami iš ankstyvojo holoceno laikotarpio, tiesiog nežinome, kaip šios eros žmonės elgėsi su savo mirusiais vaikais. Šis atradimas tai pakeis“, – įsitikinusi Sofia Samper Carro.

Tyrimas spalio pabaigoje paskelbtas moksliniame žurnale „Quaternary International“.

Parengta pagal „Live Science“.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(14)
(0)
(14)

Komentarai ()