Vieną 1861 m. rudens šeštadienį krikščionių kunigas ir misionierius Francesco Borghero buvo pakviestas į karinį paradą mažos Vakarų Afrikos valstybės Dahomėjos (dabartinis Beninas) sostinėje Abomėjoje. Dahomėjos karalystę to meto europiečiai kartais vadino „Juodąja Sparta“ – dahomiečių visuomenė buvo labai militaristinė, jos karių išpuoliai gąsdino aplinkinius kraštus.

Glelė, tuometinis Dahomėjos karalius, norėjo, kad svečias iš Europos išvystų elitinį jo kariuomenės būrį. Kaip savo prisiminimuose vėliau rašė tėvas Borghero, maždaug 3 tūkst. karių įžygiavo į centrinę sostinės aikštę ir pradėjo imituoti priešo įtvirtinimų puolimą.

Pagrindiniai ginklai buvo aštrios kuokos ir trumpi peiliai, tačiau dalis turėjo blizgančius beveik metro ilgio ypač aštrius peilius, kurie, kaip karalius informavo kunigą, galėjo priešą perkirsti perpus.

Pirmoji „kliūtis“, kurią turėjo įveikti kariuomenė, buvo krūvos akacijų šakų su aštriais spygliais, kurios sudarė kelis šimtų metrų besitęsiančią barikadą. Tačiau kariuomenė drąsiai veržėsi ir lipo per šią barikadą, o akacijų paliekami dūriai ir įbrėžimai buvo tiesiog ignoruojami.

Tuomet būrys sudalyvavo įsivaizduojamame mūšyje su priešo kariais, imituodami puolimo ir gynybos judesius. Po to būrys atsitraukė, įveikė barikadą dar kartą, įsiveržė į keletą trobelių ir iš jų ištempė keletą „kalinių“, kuriuos nutempė prie tribūnos, kur sėdėjo būrio pasirodymą vertinantis karalius.

Drąsiausių karių laukė ypatinga karaliaus dovana – spygliuotų akacijų diržai. Šie buvo tuojau pat užsidėti ant liemens, taip demonstruojant atsparumą skausmui.

Generolas, vadovavęs „puolimui“, pasakė ilgą kalbą, kurioje palygino Dahomėjos kariuomenės elitą su Europos kariais ir pabrėžė, kad dahomiečiai bei europiečiai neturėtų būti priešai.

Kol tėvas Borghero klausėsi kalbos, jo mintys nuklydo kitur. Jis atkreipė dėmesį į generolo figūrą – liekną, bet tvirtai sudėtą. Išdidžią, bet be perdėto pretenzingumo.

Kodėl kunigas skyrė tokį dėmesį išvaizdai? Todėl, kad generolas, tiksliau, generolė, buvo moteris. Visos būrio karės taip pat buvo moterys.

Kiek žinoma, Dahomėja buvo vienintelė tuometinė pasaulio valstybė, kurios kariuomenėje kovėsi ir netgi elitinius, priešakinius būrius sudarė moterys karės.

Tiek tarp kaimyninių genčių, tiek tarp europiečių šios karės kėlė siaubą. Nieko keista, kad Borghero ir kiti tuometę Dahomėją lankę europiečiai šias kares pakrikštijo amazonėmis pagal legendinę moterų karių gentį iš senovės graikų mitologijos.

Patys dahomiečiai moteris kares vadino ahosi (Karaliaus žmonos) arba mino (mūsų motinos).

Praeities ūkanose pasislėpusi istorija

Kada ir kaip Dahomėjos kariuomenėje pradėjo tarnauti moterys, nėra visiškai aišku.

Viena versija teigia, kad tai lėmė vietinė tradicija, pagal kurią moterys dažnai medžiodavo būriais. Vietinė kalba turėjo netgi atskirą žodį, skirtą pavadinti moterims medžiotojoms – gbeto.

Prancūzų gydytojas Repinas, lankęsis Dahomėjoje XIX a. viduryje, pasakojo matęs, kaip būrys, kurį sudarė 20 gbeto, be baimės puolė 40 dramblių bandą ir tris jų užmušė, nors kelios medžiotojos irgi buvo sunkiai sužeistos.

Pasak dahomiečių legendų, kai karalius Gezo, valdęs 1818-1858 m., pagyrė gbeto drąsą, jų vadė pareiškė: „medžioti žmones mums sektųsi dar geriau“. Tada jis nutarė jas integruoti į kariuomenę.

Kita šios legendos versija teigia, kad dramblių medžiotojos kariuomenės dalimi tapo seniau, dar XVII a. pabaigoje.

Visgi Dahomėjos istoriją nagrinėjęs amerikiečių istorikas Stanley Alpernas teigia, kad šiai versijai pagrįsti trūksta įrodymų. S.Alpernas mano, kad moterų karių Dahomėjos kariuomenėje istorija prasidėjo nuo karaliaus rūmų sargybos.

Pasak šio istoriko, realiausia, jog moterys karės Dahomėjoje XVII-XVIII a., neilgai trukus po to, kai šioje teritorijoje gyvanančios fonų etninės grupės gentys susivienijo į Dahomėjos karalystę.

Dahomėjos karalius galėjo turėti daug žmonų. Dahomėjoje į karaliaus rūmų teritoriją sutemus buvo įleidžiamos tik moterys – vyrai ne.

Pasak istoriko, tikėtina, kad tokia situacija lėmė, jog daliai žmonų, su kuriomis nemiegodavo ir kurios negimdydavo jam vaikų, karalius skirdavo išskirtinę rolę – saugoti jo rūmus ir būti jo asmenine sargyba.

O XIX a. viduryje, vyrų Dahomėjoje imant vis labiau trūkti tiek dėl žūčių karuose su aplinkiniais kraštais, tiek dėl vergų prekybos, ši asmeninė sargyba tapo elitinėmis pajėgomis ir gavo daugiau funkcijų.

Egzistuoja bent vienas įrodymas, kad S.Alpernas yra teisus: prancūzų vergų priklys Jean-Pierre Thibault, dar 1725 m. lankęsis Dahomėjos miesto Ouidos uoste, pasakojo matęs būrį karaliaus žmonų, kurios buvo ginkluotos ilgomis lazdomis ir veikė kaip policija.

Dar viena versija moteris kares kildina iš legendinės Dahomėjos karalienės Hangbe, kuri galbūt valdė XVIII a. pradžioje. Pasakojama, kad tai jos asmens sargybinės buvo moterys ir ji, pamačiusi, kaip sėkmingai jos kaunasi, nutarė iš jų padaryti ir nuolatines karines pajėgas. Tačiau vis dėlto nesama pakankamai įrodymų, kad tokia karalienė kada nors išvis egzistavo.

Kaip ten bebūtų, moterys karės XIX a. viduryje jau tikrai buvo. XIX a. Europoje sklandė gandai, kad Dahomėjos moterys karės pasižymi ir itin laisvu seksualiniu gyvenimu. Visgi realybė, pasak istoriko, buvo priešinga.

Šios karės formaliai buvo karaliaus žmonos. Kadangi tokių karių buvo tūkstančiai ir karalius su daugeliu jų jokių santykių neturėjo, tai tiesiog reiškė, kad jos turi laikytis celibato.

Beje, Dahomėja nebuvo vienintelė valstybė, kurioje ikimoderniais laikais egzistavo moterys, garsėjusios ne dėl savo „moteriškumo“. XVII a. dabartinės Angolos teritorijoje egzistavusią Matambos valstybę valdė karalienė Nzinga, pagarsėjusi savo nuožmumu. Ji kovojo su šioje teritorijoje bandžiusiais įsitvirtinti portugalais, gėrė savo aukų kraują ir turėjo 60-ies vyrų haremą, kuriuos ji rengė moteriškais drabužiais.

Egzistavo ir moterys sargybinės. XIX a. Siamo karalystės karalius Mongkutas turėjo asmens sargybinių korpusą, kurį sudarė 400 moterų. Tačiau šis korpusas atliko pirmiausia ceremoninę funkciją ir niekada nesikovė realiame kare.

Bet Dahomėjos moterys karės buvo išskirtinės tuo, kad jų tarnyba nebuvo tik simbolinė. Jos kovėsi ir dažnai žūdavo už savo karalių ir valstybę.

Dabar mokslininkai skaičiuoja, kad per keturis XIX a. antrosios pusės karus, kuriuose kariavo Dahomėja, žuvo bent 6 tūkst. moterų karių, o galbūt ir 15 tūkst.

Trūkstant vyrų, ginklų ėmėsi moterys

Istoriniai liudijimai atskleidžia, kad dominuoti kariuomenėje moterys karės pradėjo ~1850 m. Maždaug tuomet karalius Gezo smarkiai padidino moterų karių skaičių – iki maždaug 6 tūkst. Tuomet kariuomenėje greičiausiai ir atsirado vien tik iš moterų sudaryti daliniai, jos sudarė apie trečdalį visos kariuomenės.

Jokie pačių dahomiečių sukurti dokumentai, kurie paaiškintų, kodėl moterų karių skaičius taip staigiai išaugo, deja, neišliko.

Bet etnologų užrašyti žodiniai pasakojimai, pačių dahomiečių perduodami iš kartos į kartą, teigia, kad tokius pokyčius lėmė smarkus 1844 m. įvykęs genčių iš kaimyninės valstybės antpuolis, kurio metu apiplėšti netgi karaliaus rūmai. Pasak šių pasakojimų, tais metais karalius Gezo suprato, kad jei kariuomenėje dominuos tik vyrai, valstybė žlugs, ir sukūrė šešis naujus būrius vien iš moterų.

Istorikai mano, kad šiuose pasakojimuose gali būti tiesos. Pasak jų, Afrikos gentys, gyvenusios aplinkiniuose kraštuose, išties buvo gausesnės gyventojų skaičiumi.

Pavyzdžiui, jorubų, kurie gyveno gretimoje teritorijoje, dabartinėje Nigerijoje, buvo maždaug dešimtkart daugiau. Jie nuolat vykdė išpuolius prieš Dahomėją ir jos gyvenvietes, o pagrobtus gyventojus arba priversdavo vergauti savo valstybėje, arba parduodavo į vergiją.

Tad Dahomėjos karaliui nebeliko nieko kito, kaip tik šaukti į kariuomenę moteris. Tiesa, Dahomėja pagrobtus priešus irgi paversdavo vergais ir kartais parduodavo vakariečiams vergų prekeiviams – tuomet Afrikoje tokia praktika buvo gana dažna.

Tokią versiją paremia ir britų pareigūno Arthuro Wilmoto pastebėjimai. Jis, 1862 m. besilankydamas Dahomėjoje, atkreipė dėmesį, kad valstybėje moterų yra gerokai daugiau negu vyrų. Tai jis siejo su vergų prekybos pasekmėmis ir praradimais karuose su aplinkinėmis valstybėmis.

Intensyvios pratybos ir belaisvių žudymas

Naujai į kariuomenę pašauktos moterys turėjo atlaikyti intensyvias pratybas. Joms buvo liepiama landžioti po dygliuotų augalų krūmus – vien tam, kad priprastų atlaikyti skausmą.

Taip pat moterys turėjo eiti imtynių viena su kita. Be to, jos buvo išsiunčiamos išgyventi devynias dienas miške su minimaliu maisto kiekiu.

Visgi europiečius labiau stebino tai, kad moterys karės turėdavo praeiti ir savotiškus „nejautrumo kursus“ . Esama pasakojimų, kad naujos karės buvo verčiamos nustumti surištus ir bergždžiai besipriešinančius karo belaisvius nuo aukštos platformos. Dažnai belaisviai tokio kritimo neišgyvendavo.

Kartais naujos karės turėdavo tiesiog įvykdyti mirties bausmę. 1889 m. Abomėjoje lankęsis prancūzas Jeanas Bayolis pasakojo matęs, kaip paauglė mergina vardu Neniska, ką tik paimta į kariuomenę, turėjo tiesiog paiimti į rankas kardą ir nukirsti surištam kaliniui galvą. Ką Neniska padarė ramiai, nerodydama jokių jausmų.

Tačiau, nepaisant tokių išbandymų, prisišaukti moterų į Dahomėjos kariuomenę karaliui nebuvo sunku, jos dažnai į kariuomenę eidavo savanoriškai (nors būdavo ir atvejų, kad į kariuomenę patekdavo moterys, kuriomis skųsdavosi vyrai).

Tai lėmė ekonominės priežastys. Daug Dahomėjos moterų gyveno nuolatiniame skurde. Bet moterys karės gyveno daug geresnėmis sąlygomis, joms nestigo tabako, alkoholio ir netgi vergų.

Pasak britų keliautojo Richardo Burtono, kuris lankėsi Dahomėjoje XIX a. septintajame dešimtmetyje, karės buvo ypač gerbiamos.

„Kiekvieną amazonę sekė mergaitė-vergė, kuri turėjo varpelį. Varpelio garsas reiškė, kad kiekvienas vyras, pasitaikęs amazonės kelyje, turėjo pasitraukti iš kelio. Netgi prisiliesti prie tokios moters reiškė mirtį“, – rašė R.Burtonas.

Pasak istorikų, tai, kad Dahomėjoje egzistavo moterys karės, vis dėlto nereiškia, kad šioje karalystėje vyrai ir moterys buvo laikomi lygiais dabartine prasme.

Moterys karės, vietiniu supratimu, tiesiog „tapdavo vyrais“ – paprastai tą akimirką, kai nukaudavo pirmąjį priešą. Kuris dažnai būdavo tiesiog surištas belaisvis. Joms buvo draudžiama turėti vaikų.

Moterų daliniai turėjo atskirą rangų sistemą nuo vyrų dalinių. Vadovaudavo moterų karių pulkams taip pat moterys.

Moterys karės turėjo ir savo atstoves Didžiojoje Taryboje, kuri patardavo karaliui ir svarstydavo politinius karalystės klausimus.

Gąsdino ir europiečius

Dahomėjos moterys karės dėl savo nuožmumo gąsdino tiek vakariečius, tiek dahomiečių priešus iš Afrikos.

Nors europiečiai, aprašydami šias kares, pastebėjo, kad muškietomis naudotis joms sekasi ne itin gerai, jie visgi pripažino, kad mūšiuose vienas prieš vieną jos yra stiprios ir šaltuosius ginklus valdo puikiai.

Geriausiai moterims karėms sekėsi vykdyti išpuolius prieš mažesnius priešų kaimus, kuriuos jos dažnai užpuldavo slapta, nepasiruošusius, ir apiplėšę greitai atsitraukdavo.

Visgi kai 1851 m. moterų karių būrys bandė pulti egbų (dar viena Afrikos tauta, su kuria nuolat kariavo dahomiečiai) sostinę Abeokutą, jos pralaimėjo. Užimti keliasdešimt tūkstančių gyventojų turintį ir sieną aptvertą miestą pasirodė esąs daug sunkesnis uždavinys. Nepasisekė ir dar vienas panašus antpuolis 1864 m.

XIX a. aštuntajame dešimtmetyje dahomiečiai vis rečiau puldavo aplinkinius kraštus, o moterų karių skaičius, stebėtojų iš Vakarų skaičiavimu, sumažėjo iki maždaug 1500.

Tačiau priekinėse linijose moterys kovėsi iki pat XIX a. pabaigos, kai Dahomėja kaip valstybė žlugo. Jos laukė tokios pats likimas kaip daugelio Afrikos valstybių – tapti karine prasme daug pranašesnių Europos valstybių kolonija.

Pirmasis Prancūzijos-Dahomėjos karas prasidėjo 1890 m. – pasak išlikusių liaudies pasakojimų, netrukus po to, kai moteris karė nukirto galvą kaimo, sutikusio pripažinti Prancūzijos valdžią, vadui ir suvyniojo nukirstą galvą į Prancūzijos vėliavą.

Pirmojo didelio šio karo mūšio metu tuometinio Dahomėjos karaliaus Behanzino kariuomenė, kurioje buvo ir moterų būrys, užpuolė prancūzų valdomą miestą.

Prancūzai laimėjo mūšį, tačiau, liudininkų teigimu, tai lėmė tik jų turimi modernūs šautuvai, daug geresni negu dahomiečių. Tais atvejais, kai Dahomėjos karės visgi sugebėdavo prasiveržti iki prancūzų pakankamai arti, artimuose mūšiuose atsilaikyti prancūzams buvo sunku.

Po mūšio jau minėtas prancūzas Jeanas Bayolis tarp lavonų išvydo ir Neniską, tą pačią merginą, kuri Dahomėjos sostinėje prieš tris mėnesius, kai karas dar nebuvo prasidėjęs, nukirto galvą kaliniui. Jo teigimu, prieš žūdama mergina dar sugebėjo nukirsti galvą ir vienam iš prancūzų snaiperių.

Netrukus karalius Behanzinas ir prancūzai sutarė dėl taikos, bet ši tetruko dvejus metus. Per šį laiką karalius stengėsi kuo geriau apginkluoti Dahomėjos kariuomenę, tačiau šansų, kad ši prilygtų prancūzams, nebuvo.

Po dvejų metų prasidėjo antrasis Prancūzijos–Dahomėjos karas, kuris jau buvo aršesnis negu pirmasis. Jis truko dvejus metus, įvyko 23 mūšiai, daugelyje jų pirmose gretose kovėsi moterys.

Jos neskubėjo pasiduoti ir, pasak prancūzų kariuomenėje sklandžiusių gandų, net ir pasidavusios leisdavosi sugundomos prancūzų vien tam, kad naktį, šiems užmigus, juos užmuštų jų pačių durtuvais.

Dabar skaičiuojama, kad į šiuos mūšius 1892-1894 m. prieš Prancūzijos kariuomenę žengė apie 1500 moterų karių, bet tik apie 50 jų dar galėjo kautis paskutinio mūšio pabaigoje. Likusios buvo sužeistos arba žuvo, o Dahomėja galutinai prarado nepriklausomybę ir tapo Prancūzijos kolonija.

Prancūzai gyrė moterų karių drąsą. Vienas karys teigė, kad jos „kovoja su ypatinga narsa, visada kaunasi priekyje, yra drąsios, gerai treniruotos ir labai disciplinuotos“. Kitas prancūzų karys teigė, kad „Jos prieš mūsų durtuvus ėjo su stebuklinga drąsa“.

Moterų karių likimas

Dahomėjai tapus Prancūzijos kolonija, buvusios karės turėjo pereiti į joms neįprastą gyvenimą ir vėl tapti tiesiog moterimis.

Kaip atrodė jų gyvenimas? Pasak S.Alperno, kai kurios išliko išdidžios, bet gyveno skurde. Kai kurios ištekėjo už vyrų ir gyveno įprastą gyvenimą, nenorėdamos prisiminti jaunystės.

Kai kurios iki gyvenimo galo, pasak vietinių pasakojimų, išliko tvirtos ir mėgstančios ginčytis, nebijojusios netgi pakelti rankos prieš vyrus, kurie joms nepatikdavo.

Pavyzdžiui, istorikas iš Benino Leaonardas Wantchekonas prisimena kad jam augant, motina ir teta jam pasakojo legendas apie „amazonę“, kuri gyveno jų kaime.

Jos pasakojo, kad ji nenusileisdavo niekam ir galėjo netgi kaimo vadui sakyti į akis, ką galvoja, nebijodama pasekmių, nes turėjo reputaciją kaip „amazonė“. Tokios moterys tapo sektinais pavyzdžiais ir kitoms šio krašto moterims, kurios iki šiol jas prisimena pasakojimuose.

Bet kai kurios kare patirtas traumas išgyveno visą gyvenimą. Vienas dahomietis, augęs XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, vėliau apie Dahomėjos amazones rašiusiai prancūzei pasakojo, kad vaikystėje jis su draugais kaime dažnai sutikdavo pagyvenusią elgetaujančią moterį, sulinkusią nuo nuovargio ir amžiaus, kuri kartais vis dar išgyvendavo jaunystės patirtis.

Jis teigė matęs, kaip ši moteris staiga išsitiesia ir ima žygiuoti įsivaizduojamoje rikiuotėje, prisitaiko ir šauna su įsivaizduojamu šautuvu ar eina imtynių su įsivaizduojamu priešu.

Kada mirė ilgiausiai išgyvenusi „amazonė“? Pasakyti sunku. Kai kurie šaltiniai teigia, kad tai įvyko ~1945 m., tačiau S.Alpernas mano, kad bent pavienės „amazonės“ galėjo išgyventi ir iki 1960 m., kai Beninas atgavo nepriklausomybę.

O gal ir dar ilgiau. 1978 m. vienas Benino istorikas Kintos kaime sutiko itin seną moterį, kuri teigė, kad, būdama paaugle, 1892 m. kovėsi prieš prancūzus, ir dalinosi prisiminimais iš mūšių. Po metų ji mirė. Galbūt ji buvo paskutinė.

Tiesa, dalis šiandieninio Benino moterų save kildina iš „amazonių“. Jos turi savo karalienę, kuri, pagal jų legendas, yra legendinės Dahomėjos XVII a. karalienės Hangbės palikuonė, drauge dalyvauja religiniuose ritualuose.

Bet šiandien tai jau tik ceremonijos – kraujo šios amazonės nebelieja. Tačiau stengiasi nepamiršti savo protėvių ir tradicijų.

Dalis Dahomėjos karališkųjų rūmų, kuri nebuvo sudeginta 1894 m. prieš sostinę Abomėją užimant prancūzams, mieste stovi iki šiol. Čia galima išvysti ir moteris kares vaizduojančius bareljefus.

Iš jų matyti, kaip „amazonės“ naudodavo kuokas, mačetes ir muškietas. Taip pat muziejuje galima išvysti ir kaukolę, moters karės kadaise parneštą kaip trofėjų karaliui.

Parengta pagal BBC, „Smithsonian Magazine“.

Komentarai ()