Marse praeityje buvo daug skysto paviršinio vandens – jūros ir vandenynai, ežerai ir upės. Dabar viso to nebėra – plonėjant atmosferai, vanduo išgaravo ir pabėgo į kosmosą.

Naujame tyrime nagrinėjamas vandens molekulių pabėgimo procesas. Nuo 2014 metų Marsą stebinti NASA kosminė observatorija MAVEN tyrinėja planetos atmosferą, jos savybių kitimą keičiantis metų laikams ir kitoms aplinkybėms.

Naujajame darbe analizuojama daugiau nei ketverių Žemės (daugiau nei dvejų Marso) metų laikotarpį apimanti informacija apie vandens garų kiekį atmosferos viršuje, maždaug 150 km virš paviršiaus.

Atrastos dvi svarbios tendencijos. Daugiau vandens molekulių į viršų pakyla pietinio pusrutulio vasarą, kai planeta yra arčiausiai Saulės, todėl vidutiniškai šiltesnė. Be to, žymiai daugiau vandens pakyla dulkių audrų metu – panašu, kad jos ypatingai efektyviai iškelia vandens molekules nuo paviršiaus kosmoso link. 2018 metų birželį, kai Marsą apjuosė globali dulkių audra, vandens garų koncentracija viršutinėje atmosferoje buvo net 20 kartų aukštesnė, nei įprastai tokiu metų laiku. Per 45 dienas trukusią audrą Marsas neteko tiek pat vandens, kiek per visus likusius Marso metus – apie 687 dienas.

Anksčiau buvo manoma, kad vandens garai Marse, panašiai kaip Žemėje, lieka žemutinėje atmosferos dalyje, iki 40-50 kilometrų virš paviršiaus. Visgi panašu, kad bent jau per dulkių audras vanduo sėkmingai pakyla daug aukščiau. Pakilus iki 60-70 kilometrų aukščio, atmosferoje pagausėja jonizuotų atomų ir molekulių dalis; jos, susidūrusios su vandens molekulėmis, suardo pastarąsias. Silpna planetos gravitacija neišlaiko palaidų vandenilio ir deguonies atomų, tad jie lengvai pabėga į kosmosą. Per milijardus metų šis procesas lengvai galėjo sunaikinti net ir didžiules Marse buvusio vandens atsargas.

Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Konstanta.lt

Komentarai (4)