Net ir praėjus dviems šimtmečiams nuo legendinio Vaterlo mūšio, vis dar prisimenami Napoleono Bonaparto žodžiai – „Kariuomenė žygiuoja savo skrandžiu“. Tačiau iš tiesų nėra nei vieno istorinio įrašo, liudijančio, kad jis iš tiesų taip būtų pasakęs.

Ir net jeigu jis iš tiesų taip būtų pasakęs – tokie jo žodžiai būtų buvę tokie pat tušti kaip ir jo kareivių skrandžiai. Nors Napoleonas Bonapartas yra laikomas vienu geriausių kariuomenės generolų istorijoje, jo požiūris į kariuomenės maitinimą buvo gana atsainus.

Jo įsakymai dėl didžiosios kariuomenės racionų buvo paprastas: sriuba, virta jautiena, skrudintas kumpis ir šiek tiek daržovių. Jokio deserto. Tačiau prasti keliai ir oras dažnai sukliudydavo atsargų vagonams laiku pasiekti karių stovyklavietes.

Kariaujant Italijoje, kur tuomet 27-erių metų N.Bonapartas užsitarnavo savo, kaip generolo, vardą, įveikdamas žymiai didesnę Austrijos ir jos sąjungininkų kariuomenę, jo kareiviai maisto ieškojo tiesiog ant žemės – arba užplūsdavo gretimus kaimus. Tuomet tai buvo dažna praktika.

Net ir kovojant su rusais tuomet vargingoje Lenkijoje, nepaisant sunkių salygų, karvedys neprarado humoro jausmo. Kaip tarnas Louis Constant Wairy rašė savo atsiminimuose, prancūzų kariai išmoko keletą lenkiškų žodžių, tokių kaip „Kleba? Niema“ (liet. Duonos? Nėra). Vieną dieną N. Bonapartui einant pro pėstininkų koloną, vienas alkanas kareivis ėmė šaukti „Papa, kleba“. Į tai N. Bonapartas atsakė „niema“ – ir žinoma, pėstininkų kolona pratrūko juoktis. O daugiau jokių panašių prašymų nebebuvo išsakoma.

Tačiau labiausiai sekinantys karo žygiai karščiausiame ir šalčiausiame taškuose – Egipte ir Rusijoje – nebekėlė juoko.

Istorikas Philipas Dwyeris savo knygoje „Napoleon, The Path to Power“ rašė, kad 1798 metais žygis į Egiptą buvo suorganizuotas taip greitai ir slapčiomis, kad nebuvo laiko net vandens gertuvėms susikrauti. O 55 000 karių kariuomenė net 3 dienas iš Aleksandrijos į Kairą turėjo žygiuoti per deginantį smėlį, vilkėdami storas uniformas ir nešdami sunkią ginkluotę. Galvodami, kad maisto ras panašiu būdu kaip ir Italijoje, jie išmetė savo kietuosius sausainius. Vieni kareiviai žuvo dėl karščio ir troškulio, o kiti dėl nuolatinio alinančio alkio, troškulio, smėlio audrų ir beduinų puldinėjimų, prarado protą ir nusišovė. Kai kariuomenė pasiekė Nilą, ji rado maisto ir vandens – tačiau suirzę ir pikti kareiviai ėmė siautėti: siaubti gyvenvietes ir žudyti žmones.

Nepaisant šio įvykio, N.Bonapartas kitais metais surengė net 10 dienų žygį iš Kairo į Siriją. Ir vėl trūko maisto bei vandens. Ožkų odose ant kupranugarių gabenamas vanduo, anot vieno seržanto, buvo karštas, nemalonus ir purvinas, tarsi iš purvinos vonios. Dėl to kareiviai net ėmė žudytis. Negana to, dėl grūsties šalia atrasto pavienio šulinio žuvo 30 kareivių. Nerasdami išeities, vyrai ėmė kasti jūržoles ir valgyti jas – dėl ko susirgo dezinterija.

Ir viskas perniek. Sirijoje jų laukė maras, o nedidelėje, tačiau atkaklioje tvirtovėje Akrėje (dabartinis Izraelis) osmanų ir anglų sąjunga privertė N.Bonapartą pajusti pirmojo pralaimėjimo skonį – dėl ko galiausiai jis buvo priverstas atsitraukti.

Panašiai pražūtinga buvo 1812 metų kampanija Rusijoje. Didžiąją kariuomenę šaltis ir badas pažemino net labiau nei kazokai. Visiškai be maisto atsargų ir spaudžiant -20 laipsnių šalčiui išbadėję vyrai valgė arklio mėsą, pagardintą paraku. Kareiviai tarpusavyje kovodavo dėl arklienos gabalo ar jo inkstų, kartais net neįsitikinę, ar arklys jau negyvas. Žygio metu negyvų karių kūnus, besimėtančius kelyje ar mūšio laukuose, apniko alkani suopiai. Suopiai nebuvo vieninteliai, kurie gerai maitinosi.

Prancūzų istorikas Andre Castelot rašė, kad badmečiu Napoleonas ir toliau maitinosi balta duona, jautiena arba aviena ir ryžiais su pupelėmis ar lęšiais, gėrė vyną. Tačiau jo tarnas L.C. Wairy teigė, kad N.Bonapartas, kuris pyko ant savo pavaldinių, kad šie neužtikrino reikiamo kiekio maisto atsargų, valgė tą patį, ką ir kiti kareiviai.

Tiesa, N.Bonapartas iš tiesų nebuvo gurmanas. Jis maitindavosi nereguliariai, dažniausiai tik kai išalkdavo – o dažniausiai prašydavo keptos vištienos, kuri jam taip patikdavo. Tuiteries rūmų virtuvėje vištiena nuolatos būdavo skrudinama, kad ją būtų galima patiekti N.Bonapartui tuomet, kai jis jos užsimanydavo. Kai Kūčių metu iš Kairo jis keliavo patikrinti Sueco sąsmaukos, jis įsidėjo tik tris skrudintus viščiukus, suvyniotus į popierių.

Anot jo tarno, N.Bonapartas nesilaikė jokių valgymo ritualų ar tradicijų, jam trūko kultūringo elgesio prie stalo, o vietoje šakutės ar šaukšto jis dažniausiai naudodavo pirštus. Jis taip pat nebuvo išrankus vynui, kurį dažniausiai gerdavo praskiestą vandeniu.

Tik po pralaimėjimo Voterlo mūšyje, kai galutinai neteko valdžios, N.Bonapartas ėmė mėgautis maistu. Šv. Elenos saloje, būnant britų kaliniu, kiekvieną vakarą N. Bonapartui maistą atnešdavo uniformuotas liokajus, kuris ištardavo „patarnaujama jo didenybei“. Nešant sriubas, užkandžius, skrudintą mėsą, garnyrus ir desertus ant porceliano ir sidabro padėklų, jį supdavo nedidelė karininkų, apsirengusių uniformomis, grupelė kartu su žmonomis – o pats Napoleonas vaidindavo imperatorių, nors tokiu jau nebebuvo.

Tai buvo dideli pokyčiai žmogui, kuris pusryčius suvalgydavo per 8 minutes, o vakarienę – per 12. Įprastai jis pusryčius valgydavo vienas, tačiau lemtingąjį 1815 metų birželio 18 dienos rytą jis surengė Pusryčių konferenciją.

Kol Velingtono kunigaikštis laukė šalia Voterlo miestelio, esančio dabartinėje Belgijoje, po bemiegės nakties N.Bonapartas sukvietė generolus į savo namus. Jis pareiškė, kad Velingtonas yra prastas generolas, o anglai yra prasti kariai. Tačiau jo karininkai nebuvo tuo įsitikinę. Nepaisant to, N.Bonapartas juos patikino, kad viskas baigsis dar iki pietų.

Vis dėlto Napoleonas suklydo. Mūšis truko kiek ilgiau nei pusdienį, ir baigėsi jis ne prancūzų pergale.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()