Visi yra girdėję apie Egipto piramides, tačiau Egiptas nėra vienintelė Afrikos šalis, kur jų esama. Sudane, kuris kadaise buvo Nubijos karalystės dalis, yra netgi daugiau piramidžių nei pačiame Egipte. Tačiau Sudano piramidės kur kas mažesnės nei egiptietiškos, skiriasi ir jų konstrukcija bei pastatymo būdas. Dauguma jų buvo smarkiai apgriautos – tik retas žino, kokiomis aplinkybėmis tai nutiko.

Sudano piramidės buvo gana gerai išsilaikiusios ne vieną tūkstantmetį, kol jas 1834 metais atrado okupacinėje Egipto kariuomenėje gydytoju tarnavęs italas Giuseppe Ferlini.

Šis žmogus, apsėstas aukso karštligės, sprogmenimis suniokojo daugiau nei 40 piramidžių.

Ne tiek ir daug ankstyvos G.Ferlini biografijos yra žinoma. Jis gimė 1797 m. Bolonijoje, nuo 1815 m. jis jau keliavo per Graikiją, kiek vėliau jis pasiekė Egiptą.

Ten jis prisijungė prie Egipto sultono kariuomenės ir dalyvavo Sudano užkariavime 1820 m. Karas buvo labai žiaurus, tačiau su naujo tipo artilerija greitai laimėtas.

1830 metais G. Ferlini tapo karo mediku – chirurgu. Dalinys, kuriame jis tarnavo, buvo dislokuotas Senare, o vėliau Chartume. Ten jis susipažino su ten gyvenusiu pirkliu Antonio Stefani, vėliau tapusiu jo ekspedicijų kompanionu.

Kadangi tarnyba kariuomenėje italo jau nebetenkino, reikėjo ieškotis kito, pelningesnio pragyvenimo šaltinio.

Sudano piramidėse prieš 2,5 tūkst. metų buvo laidojami karališkųjų šeimų nariai. Tiksliau, laidojami jie buvo po piramide, o įėjimas esantis prie piramidės buvo skirtas patekti į nedidelę piramidėje buvusią šventyklą.

Įkvėptas sudaniečių pasakojamų legendų apie didelius kiekius aukso, galimai paslėptus piramidėse, G.Ferlini nusprendė tapti lobių ieškotoju ir surasti tą auksą.

Būti lobių ieškotoju anuomet buvo labai normalu ir net madinga – kultūros paveldo niekas nesaugojo, o iš karinės kampanijos grįžti namo į Italiją be grobio būtų buvę gėdinga.

Gavęs Sudano generalgubernatoriaus Ali Kurshid Pasha leidimą kasinėjimams, 1834 m. rugpjūtį jis su A.Stefani surengė ekspediciją į Meroe – buvusią Kušitų karalystės sostinę (I tūkst. m. pr. Kr. – IV a.).

Kadangi įprasti kasinėjimai norimo rezultato nedavė ir nepadengė darbų išlaidų, G.Ferlini, įkvėptas neaiškios legendos apie paslėptą auksą, ėmė ardyti piramides.

O galiausiai jas imta griauti sprogdinant – dinamito dar nebuvo, todėl naudotas parakas. Paprastai Ferlinis piramides pradėdavo sprogdinti nuo viršūnės.

Šiaurinėje Meroe piramidžių grupės dalyje dar buvo puikiai išlikusi ir nepaliesta 28 metrų aukščio karalienės Amanishakhet piramidė – šią G. Ferlini pasirinko visiškam sunaikinimui, o užlipęs ant viršūnės garsiai sušuko „Štai jis, tikslas!“.

Tuomet sudaniečiai darbininkai pradėjo ardyti viršūnę, vėliau piramidė buvo sprogdinama, kol beveik visai sulyginta su žeme.

Tačiau šįkart Ferlini pasisekė – jam pavyko rasti 2,5x3,5 m dydžio kambarį ir į jį nusileisti.

Taip buvo rastos Kušo karalienei Amanishakhet skirtos aukos – karališki neštuvai, bronzinis indas su aukomis, buvusiomis medžiaginiame pluošte, taip pat amuletai, dievų figūrėlės, peilis, keli mediniai dubenėliai bei vėrinių fragmentai.

Kadangi atrastas kambarys nebuvo didelis, G.Ferlini, pastebėjęs vertingiausius radinius paėjo į šalį, kad iš viršaus pro angą stebintys sudaniečiai jo nematytų. Ten jis susikrovė grobį į odinį krepšį.

Ferlini išlipant iš atrastojo kambario, jam talkinusiems sudaniečiams teko nusivilti. Jokių radinių jie taip ir nepamatė.

Ką surado, dar nežinojo ir pats radėjas. Tik vėlai vakare savo palapinėje G.Ferlini ir A.Stefani pradėjo apžiūrinėti bronziniame puode buvusius daiktus.

Tuomet paaiškėjo, kad jie rado auksinių papuošalų lobį. Sunaikinęs daugiau kaip 40 piramidžių, G.Ferlini galiausiai rado, ko ieškojo.

Kylant darbininkų nepasitenkinimui, lobis kuriam laikui buvo paslėptas dykumos smėlyje. Ir visai pagrįstai – žinia jau buvo pasklidusi po kaimus, todėl auštant radėjai buvo apsupti vietinių.

Tačiau ieškotojams nieko nenutiko, o nubiečius pavyko perkalbėti ir per kelias dienas jau patys ieškodami aukso jie sugriovė dar vieną piramidę, tačiau nieko ten taip ir nerado.

G.Ferlini ir A.Stefani toliau tęsė darbus – juk reikėjo surasti dar šiek tiek lobių, kad paieškos atsipirktų. Tačiau jiems sekėsi nekaip, daugiau nieko ypatingo, išskyrus kelis pavienius radinius, nepavyko aptikti.

Ir vėl susidarė pavojinga situacija – vietiniai pradėjo ginkluotis, o apie nuslėptus radinius bet kada galėjo sužinoti valdžios institucijos. Todėl 1836 m. G.Ferlini nusprendė bėgti.

Po rūbais paslėpęs grobį naktį jis pabėgo į Kairą, o iš ten išplaukė į Italiją.

1837 m. Romoje jis išleido katalogą su savo radiniais, o po metų jo tyrimų ataskaita buvo išversta į prancūzų kalbą.

Tačiau realizuoti lobį jam tiesiog nesisekė – XIX amžiuje niekas netikėjo, kad „Juodojoje Afrikoje“ kas galėjo pagaminti tokius aukštos kokybės juvelyrinius dirbinius.

Pavyzdžiui Britų muziejaus egiptologas Samuelis Birchas 1838 m. teigė, kad G.Ferlinio radiniai – tai vėlesnių laikų egiptietiškų dirbinių reprodukcijos.

Galiausiai visgi grobį jam pavyko parduoti Vokietijoje – dalį lobio nupirko Bavarijos karalius Liudvikas I, o dabar šios brangenybės saugomos Miuncheno valstybiniame Egiptologijos muziejuje.

Kitą grobio dalį nupirko Berlyno Egiptologijos muziejus, kur jį pamatyti galima ir šiandien.

Prūsų egiptologas Carlas Richardas Lepsius pirmasis suprato, kad G.Ferlini radiniai nebuvo kopijos. Tuomet jis pats išvyko į ekspediciją į Sudaną, ten jam pavyko iššifruoti Meroe bareljefe buvusius hieroglifus.

Su Ferlini atradimu galėjo prasidėti dar didesnė paveldo niokojimo manija – po atradimų buvo sugriauta dar ne viena piramidė, o ir pats provincijos gubernatorius manė, kad likusiose nenuniokotose piramidėse dar gali būti paslėptų brangenybių.

Tačiau egiptologui C.Lepsiui pavyko įtikinti gubernatorių, kad G. Ferlini atradimas buvo visiškai atsitiktinis (iš tiesų dirbiniai atskirame kambaryje dėl kažkokios priežasties buvo užmūryti atskirai nuo mumijos).

Taip buvo užkirstas kelias tolimesniam paveldo naikinimui (gubernatorius planavo pasiųsti net 500 karių, turėjusių griauti piramides). Dėl šio stebuklo Nubijos piramidės išliko iki šių dienų.

Daktaras Ferlini, kamuojamas depresijos, 1870 m. mirė Bolonijoje. Lobis jam turtų neatnešė. Daugelis jo sudarytame kataloge buvusių daiktų pradingo be pėdsakų, dalis buvo parduota, kai kurie atiduoti, o gydytojo palikuonims liko tik keli auksiniai žiedai.

Dėl beprotiško pamišimo unikalus Sudano kultūros paveldas buvo nepataisomai suniokotas. Dalis piramidžių vėliau buvo restauruota, tačiau iki galo taip ir nebuvo atstatyta.

Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.

Komentarai ()