Atakamos dykumos reputacija yra bauginanti. Tai yra pati sausiausia pasaulyje ne ašigalio dykuma, besidriekianti ties Ramiojo vandenyno krantu Čilės šiaurinėje dalyje. Sąlygos joje – hipersausos, labiau panašios į Marso, nei į Žemės. Tiesą sakant, jos tokios ekstremalios, kad itin reti į šią dykumą nukritę lietaus lašai gali atnešti ne gyvybę, o mirtį, rašo „Live Science“.

Bet, kaip žinia, gyvybė kelią randą – net ir Atakamos dykumoje. Archeologiniai įrašai rodo, kad šiame hipersausame regione prieš šimtmečius sąlygos buvo tokios, kad jame vyko ūkininkavimas. Kažkokiu būdu pasėliai ten klestėjo ir sugebėjo išmaitinti tose apylinkėse gyvenusius žmones, kurie ten gyveno ir iki Kolumbo atvykimo, ir netgi iki iki Inkų imperijos suklestėjimo.

„Perėjimas prie žemės ūkio tame regione prasidėjo apie 1000 m.p.m.e. ir ilgainiui išsivystė tiek, kad galėjo palaikyti nuolatines gyvenvietes ir nemažą regioninę populiaciją“, – skelbia mokslininkų grupė, kuriai vadovavo Čilės Pontifikato katalikiškojo universiteto bioarcheologė Francisca Santana-Sagredo.

Kaip tokiomis ekstremaliomis sąlygomis įmanoma plėtra?

F.Santana-Sagredo su kolegomis turi atsakymą į šį klausimą. Jau anksčiau buvo žinoma, kad dalinis atsakymas į šį klausimą galėjo būti senoviniai drėkinimo metodai. Tačiau vien vandens prieinamumas nebūtų vienintelė būtina sąlyga, kad Atakamos dykumoje būtų vykdoma sėkminga ūkininkystė, teigia mokslininkai.

Ankstesni tos pačios mokslininkų grupės tyrimai – cheminių izotopų, išsaugotų iki Inkų laikotarpio ten gyvenusių žmonių kaulų ir dantų liekanose, analizė – sukėlė įtarimą, kad augimas buvo skatinamas trąšomis.

O naujausiame tyrime ši istorija gavo ir naujų ją patvirtinančių įrodymų.

„Nusprendėme surinkti ir išanalizuoti šimtus archeologinių pasėlių bei laukinių vaisių liekanų iš skirtingų archeologinių radimviečių Atakamos dykumos slėniuose ir oazėse Čilės šiaurėje“, – sakė tyrimo autorė su kolegomis.

Iš viso buvo išanalizuoti 264 senovinių augalų mėginiai – jų išlikimą užtikrino Atakamos dykumos sausumas. Tarp šių mėginių buvo kukurūzų, čili pipirų, moliūgų, pupų, bolivinių balandų.

Taikant radiokarboninio datavimo metudus ir analizuojant izotopinę sudėtį nustatytas dramatiškas azoto izotopų augimas, prasidėjęs apie 1000 mūsų eros metus. Šie rodikliai buvo tokie aukšti, kad panašaus lygio iki šiol apskritai nepavyko rasti niekur, išskyrus vieną vietą – tam tikruose augaluose, kuriuos Antarktidos nunatakai augino ten, kur lizdus suko jūriniai paukščiai.

Tarp ištirtųjų augalų labiausiai paveikti buvo kukurūzai, kurie tuo pačiu metu – apie 1000 metus – tapo ir gausiaisiai vartojamu augaliniu maisto šaltiniu – tą parodė atskira šio regiono žmonių kaulų ir dantų liekanų analizė, kuri taip pat parodė staigų azoto izotopų augimą.

Anot mokslininkų, pats paprasčiausias azoto rodiklių staigaus augimo paaiškinimas būtų senovinių paukščių išmatos (formaliai – guanas). Yra žinoma, kad paukščių išmatos dar ir senovėje, iki inkų laikų, buvo gausiai naudojamos kaip trašos, taip pat veikiausiai ir Atakamos dykumoje.

Bet, nors jūrinių paukščių guanas ir galėjo kilstelėti vietos žemdirbystės produktyvumą į naują lygį, šio mėšlo gavimas negalėjo būti nei lengva, nei maloni užduotis.

„Iki to laiko populiacijos veikiausiai naudojo kitokias trąšas, kaip, antai, lamų mėšlą, bet guano panaudojimas, mūsų įsitikinimu, sukėlė pastebimą žemdirbystės praktikos sunintensyvinimą ir tai buvo ryškus pokytis, kuris išaugino derlių, ypač kukurūzų, kurie sparčiai tapo vienu iš esminių žmonių sotumą palaikančių augalų. Šis pokytis yra išskirtinis vertinant ir tai, kiek tokiam tręšimui reikėjo žmonių (ir lamų) darbo – guaną reikėjo po gabaliuką rinkti pakrantėje ir gabenti apie 100 kilometrų gilyn į sausumą“, – tvirtino mokslininkai.

Nepaisant visų iššūkių, naujieji atradimai rodo, kad būtent tokį darbą Čilės dykumos gyventojai ir dirbo, o keliais šimtmečiais vėliau surinktos ir išlikusios istorinės žinios apie tą laikotarpį rodo, kad žemdirbystė Atakamos dykumoje buvo aktyviai vykdoma net ir tada, kai čia atvyko pirmieji europiečiai. Tiesiog iki šiol nebuvo jokių įrodymų, kad tokia praktika buvo palaikoma prieš visą tūkstantmetį.

„Etnositoriniai įrašai iš XVI-XIV a. aprašo, kaip vietos gyventojai mažais laivais keliaudavo rinkti guano iš akmenuotų salelių Ramiojo vandenyno pakrantėje, nuo pietinių Peru regionų iki Tarapakos pakrantės Čilės šiaurėje, kaip guanas buvo renkamas, gabenamas gilyn į sausumą ir mažais kiekiais panaudojamas derlingumui didinti“, – rašo tyrimo autoriai.

„Nors jau ankstyvuosiuose istoriniuose šaltiniuose pasakojama, kad guanas buvo po lygiai paskirstomas visiems kaimams, tie patys šaltiniai byloja, kad prieiga prie guano buvo griežtai reguliuojama ir už surinkimą daugiau, nei leidžiama ar už įsibrovimą į svetimą guano rinkimo teritoriją grėsė mirties bausmė. Tai pabrėžia didžiulę šio ištekliaus vertę“, – nurodė mokslininkai.

Tyrimą publikavo žurnalas „Nature Plants“.

Komentarai ()