Praeitų metų pavasarį 45 metų amerikietis atsidūrė į „Brigham and Women‘s Hospital“ ligoninėje Bostone, kur buvo gydomas nuo koronaviruso infekcijos. Gydytojai jį gydė steroidais ir po penkių dienų paleido namo, rašo npr.org.

Tik infekcija taip ir nepasitraukė – visas 154 dienas. „Į ligoninę per ateinančius penkis mėnesius jis pateko septynis kartus, visus kartus dėl COVID-19 ir plaučių uždegimo“, – teigia infekcinių ligų gydytojas Jonathanas Li iš Harvardo medicinos mokyklos, padėjęs gydyti vyrą.

„Tai neeilinė ligos istorija ir išskirtinis pacientas“, – teigia J. Li. Šis pacientas tikrai išskirtinis, o labiausiai dėl to, kad jo atvejis mokslininkams suteikia daug informacijos, iš kur kilo naujos koronaviruso atmainos, ir kodėl jos sukelia didžiulius susirgimų protrūkius trijuose žemynuose.

Svarbu pabrėžti, kad minėtasis vyras nebuvo tas, ką gydytojai vadina ilgos COVID distancijos bėgikais, simptomus jaučiančiais kelis mėnesius, nebuvo ir tas, kuris, įveikęs infekciją, kelis mėnesius kenčia įvairius sveikatos sutrikimus. Šio vyro organizme virusas gyveno ir augo penkis mėnesius. Ta pati infekcija tęsėsi penkis mėnesius.

„Tai vienas iš įdomiausių šio atvejo aspektų. Tiesą sakant, jis buvo labai užkratus net ir praėjus penkiems mėnesiams po pirminės diagnozės“, – teigia J. Li.

Šis pacientas turėjo rimtą autoimuninę ligą, dėl kurios buvo priverstas gerti imuninį organizmo atsaką slopinančius vaistus. Taigi, jo organizmas negalėjo įveikti koronaviruso infekcijos taip, kaip tą būtų padaręs sveikas asmuo. Kuriam laikui paciento būklė pagerėdavo, bet tada virusas suduodavo naują smūgį. Ir vyras vėl sunkiai susirgdavo. Galiausiai jis atsidūrė intensyviosios terapijos skyriuje. Deja, bet vyras mirė – praėjus penkiems mėnesiams nuo diagnozės.

Visą tą laiką, kol pacientas sirgo, J. Li ir jo kolegos vykdė įdomų ir naudingą eksperimentą. Kas kelias savaites gydytojų komanda iš vyro organizmo paimdavo viruso ir sudarydavo jo genomo seką.

Tuo, ką aptiko, J. Li negalėjo patikėti: „Buvau tiesiog šokiruotas. Kai išvydau viruso genomo sekas, supratau, kad turime reikalų su kažkuo išskirtiniu ir labai svarbiu“.

Sekos J. Li ir jo kolegoms atskleidė, kad virusas paciento organizme labai sparčiai kinta. Jis vienu metu vykdė ne vieną ar dvi mutacijas – vienu metu vystėsi per dvidešimt mutacijų. Mokslininkai per visą pandemiją dar nebuvo matę, kad SARS-CoV-2, kuris ir sukelia COVID-19, mutuotų taip sparčiai.

Be to, laboratorijoje atlikti eksperimentai atskleidė, jog kai kurios šios mutacijos padeda virusui išlikti nepastebėtam antikūnų.

„Pačioje gyvenimo pabaigoje pacientas buvo gydomas monokloniniais antikūnais“, – paaiškina J. Li. Netrukus gydytojai gavo įrodymų, kad virusas tampa atsparus arba sėkmingai tų antikūnų išvengia.

J. Li ir jo kolegos savo tyrimo išvadas 2020 metų lapkritį paskelbė specializuotame leidinyje „The New England Journal of Medicine“. Tada, praėjus maždaug mėnesiui, pandemija atliko netikėtą manevrą – ir tas unikalus atvejis Bostone įgavo naujos svarbos.

Jungtinės Karalystės ir Pietų Afrikos Respublikos mokslininkai paskelbė aptikę naujų koronaviruso atmainų. Ir tos atmainos minėtose šalyse plito žaibišku greičiu, sargdindamos daugybę žmonių.

Kai mokslininkai atidžiau pasidomėjo tų atmainų genais, spėkite, ką pastebėjo? O gi sankaupą mutacijų, kurios labai priminė mutacijas, aptiktas viruse, paimtame iš Bostono paciento. Mutacijų rinkinys nebuvo identiškas, tačiau juos jungė labai svarbios savybės. Abu turėjo po maždaug dvidešimt mutacijų, kelios svarbiausios sutapo, pavyzdžiui, mutacija N501Y, kuri, kaip jau žinoma, padeda virusui geriau sukibti su žmogaus ląstelėmis, ir kita mutacija E484K, padedanti virusui pergudrauti antikūnus.

Nuo tada, kai J. Li ir jo kolegos paviešino savo tyrimo rezultatus, apie panašius atvejus paskelbė ir kitos mokslininkų komandos – atvejus, kai virusas autoimuninės sistemos atsaką slopinančių pacientų, susirgusių koronavirusu, organizme sparčiai evoliucionavo.

„Taigi, turime pavyzdžių, iš visos planetos, kai pacientų virusai vienu metu įgyja daug mutacijų“, – konstatuoja Masačusatso universiteto medicinos mokyklos virusologas Jeremy Lubanas. O nemažai atvejų taip ir liks neišanalizuoti.

Taigi, mokslininkai pradeda galvoti, kad abu fenomenai gali būti susiję, jog galbūt žmonių organizme užgimstantys viruso variantai panašūs į tuos, su kuriais kovojo Bostono pacientas – kitaip tariant, kad kalbame apie žmones, sergančius autoimuninėmis ligomis ir sergančiais ilgalaikėmis koronaviruso infekcijomis.

„Manau, kad tokia teorija turėtume dabar vadovautis“, – sako J. Lubanas.

Kitaip tariant, galbūt koronavirusas naudojasi ilgalaikėmis infekcijomis kaip mutacijų bandymų lauku. Atsidūręs konkretaus asmens organizmo viduje, virusas greičiausiai bando įvairias mutacijų kombinacijas ir aiškinasi (bandydamas ir klysdamas), kurios yra veiksmingiausios pergudraujant imuninę sistemą ar padedant virusui tapti dar labiau užkrečiamu.

Dauguma tokių itin užkračių versijų taip ir apsiriboja lėtiniu infekcija sergančio paciento organizmu, bet kartais nutinka ir taip, jog vienai konkrečiai atmainai pasiseka, ji užkrečia daugybę žmonių ir pradeda naują pandemijos etapą.

Praktiškai nėra abejonių, kad tokie procesai vyksta ir dabar. Galiausiai tos naujos atmainos gali vėl mutuoti, sukurdamos dar pavojingesnę viruso versiją.

Komentarai ()