Nuo tada, kai pirmą kartą buvo identifikuotas pasaulinės pandemijos grėsmę sukėlęs koronavirusas, praėjo beveik du dešimtmečiai. Kaip žinia, pernai ta grėsmė išvirto realybe. Jos kaltininkas – nauja mirtinai pavojinga koronaviruso atmaina – SARS-CoV-2.

Pasauliui dar nespėjus sustabdyti pražūtingo COVID-19 plitimo, mokslininkai jau ėmė kelti klausimą, ar gali būti, kad ateity teks susidurti su dar vienu šios virusų šeimos nariu, ir, jeigu taip, kada šitai galėtų atsitikti. Specialistų įžvalgas, matyt, turėtume laikyti įspėjimais, rašoma portale sciencealert.com.

Pritaikius mašinų mokymosi technologijas, buvo pamėginta nustatyti, kurie žinduoliai galėtų tapti kelių koronaviruso padermių šeimininkais, suteikiančiais patogenams galimybę jungiantis ir maišantis tapti kitos kartos COVID sukėlėjais.

Gauti skaičiai sufleruoja apie beveik tuziną kartų gausesnę potencialių koronaviruso šeimininkų grupę nei rodo vien stebėjimais pagrįsti rezultatai.

Ypač neramina prielaida, kad potencialių SARS-CoV-2 šeimininkų, galinčių sudaryti virusui sąlygas progresuoti į daug pavojingesnį darinį, gali būti 30 kartų daugiau nei manyta, o rūšių, leidusių jau anksčiau tarpti keletui koronaviruso pogenčių, skaičius – net 40 kartų didesnis.

Jungtinės Karalystės Liverpuplio universiteto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai nerodo, kur ir kada prasidės būsima pandemija. Visgi nekyla abejonių, kad reikia nuodugniai ištyrinėti dabartinei koronavirusų ekosistemai būdingus modelius.

Suprantama, kad šios nuožmių virusų šeimos pavadinimas šiuo metu siejasi su masiškai 2020-aisiais skelbtais karantinais ir didžiuliais mirusiųjų skaičiais. Vis dėlto daugelis gentainių – palyginti nuosaikūs: jų sukelta infekcija gali priminti ne daugiau kaip paprasčiausią slogą.

Šiaip jau kronavirusų šeimą sudaro keturios gentys, paprastai įvardijamos kaip alfa, beta, gama ir delta, kurių atstovai įvairiu lygiu išplinta tarp paukščių ir žinduolių.

Žmonėms pavojingos tik alfa ir beta koronavirusų atmainos ir būtent beta genčiai priklauso sunkų ūmų respiracinį sindromą (SARS) sukelianti padermė.

Mums, žinoma, patiktų, jei biologijoje viskas atitiktų griežtas kategorijas. Deja, gamtai kartais nėra būdingas stabilumas.

Pavyzdžiui, virusų genai reguliariai pakinta, o genomas – perkoduojamas. Plisdami virusai įvaldo naujus patekimo į ląsteles mechanizmus, įgyja atsparumą imuninės sistemos reakcijai ar net gebėjimą infekuoti kitų rūšių gyvūnus ir šitaip duoti pradžią naujų rūšių bei padermių radimuisi.

Situaciją komplikuoja tai, kad skirtingų grupių nariai gali tarpti tuose pačiuose šeimininko audiniuose ir, keisdamiesi sau parankiomis savybėmis, formuoti piktybiškesnius derinius, įgalinančius išplitimą į visai kitą lygmenį.

Suprasti, kaip vyksta šie mainai, – nelengva užduotis. Juk mokslininkai net ir šiandien negali išsamiai paaiškinti tikslios SARS-CoV-2 kilmės, nors abejonių, kad jis išplito nuo šikšnosparnių, beveik nekyla.

Daugelio rūšių šikšnosparniai pasižymi ganėtinai atsparia imunine sistema, todėl geba ilgai nešioti įvairiausius virusus, suteikdami jiems laiko apsimainyti genais.

Nutinka taip, kad vien atsitiktinumo prireikia viruso šuoliui į žmogaus organizmą – tiesioginiam arba per tarpinius šeimininkus, pavyzdžiui, mėsai vartojamus skujuočius.

Ar toks atsitiktinumas tebus vienkartinė nelaimė, ar išvirs į plataus masto tragediją, lemia rekombinacijos procesas, o norint jį suprasti, būtina tyrinėti virusus, išsiaiškinti jiems būdingą įvairovę, potencialius jų šeimininkus ir susidūrimo su naujomis aukomis aplinkybes.

Virusologai geba pateikti nemažai atsakymų, tačiau jie puikiai žino, kaip sunku įžvelgti epidemiologinio ledkalnio viršūnę, kai reikalas susijęs su virusais, ramiai keliaujančiais nuo vienos gyvybės rūšies prie kitos, ypač laukinėje gamtoje.

Vykdant pirmiau minėtą tyrimą, specialiai sukurtais kompiuteriniais algoritmais buvo siekiama išsiaiškinti ateities tendencijas, žvelgiant iš trijų skirtingų, tačiau viena kitą papildančių perspektyvų – virusų genomo savybių, potencialių šeimininkų (šimtų žinduolių) ypatumų ir virusų bei šeimininkų tinklo specifikos.

Gauti rezultatai atskleidė ganėtinai platų koronavirusų šeimos potencialą, ir, nors SARS-CoV-2 tebecirkuliuoja, darosi aišku, kad gali susiformuoti ir naujų derinių, nepasiduosiančių jokiai kontrolei.

Remiantis vien tik stebėjimais buvo manyta, kad tiek SARS-CoV-2, tiek ir kitų koronavirusų šeimininkais gali tapti vos keturi žinduoliai (ne žmonės).

Vis dėlto naujo tyrimo rezultatai perša išvadą, kad SARS-CoV-2 šeimininkais gali tapti net 126 gyvūnai, be to, egzistuoja net 2 544 sąveikos atvejai, po kurių SARS-CoV-2 pajėgtų sugrįžti su nauja galia.

„Bet kuris iš tų SARS-CoV-2 (taip pat ir kitų koronavirusų) šeimininkų tampa potencialia rekombinacijos proceso terpe, kurioje SARS-CoV-2 gali pavirsti nauju koronavirusu“, – aiškina mokslininkai.

Ligšiolinių duomenų tikrai nepakanka, kad būtų galima pateikti tikslią naujos COVID formos atsiradimo prognozę, bet, kad ir kiek tokia prognozė pagrįsta, dar vieno SARS viruso protrūkis neturi tapti vien tik lažybų objektu.

Komentarai ()