„Compagnie des mines de houille de Courrières“ firmos valdoma anglies kasykla netoli Lanso miesto Prancūzijos šiaurėje 1906 metų kovo 10 dieną tapo didžiausios Europos kalnakasybos katastrofos vieta.

Apie 2 km į rytus nuo Lanso veikusi kasykla buvo viena iš pagrindinių vietovės darboviečių. Čia dirbo tūkstančiai vyrų iš aplinkinių miestelių ir kaimų. Kasykla dirbo kiekvieną dieną. Anglis buvo kasama pasitelkus įvairius metodus, įskaitant ir kontroliuojamus sprogimus. Nelaimių čia pasitaikydavo - kalnakasyba niekada nebuvo labai saugus darbas. Tačiau tokių didelių incidentų kaip tą nelemtą 1906-ųjų kovą niekas nė neįsivaizdavo.

Kovo 10 dieną, šeštadienį, apie 6:30 ryte įvyko didžiulis sprogimas. Iš vienos šachtos buvo išsviestas darbininkų liftas, nuo kelių paviršiuje buvusių pastatų buvo nupūsti stogai. Iš antrosios šachtos iškeltame lifte buvo surasti tik negyvi arba sąmonę praradę kalnakasiai. Tačiau tai buvo tik užuomina, leidusi suprasti, kad įvyko milžiniška katastrofa.

Apie 500 kalnakasių patys pasiekė paviršių. Daug jų buvo apdegę ar kitaip sužeisti. Ekspertai iš Vokietijos ir Paryžiaus nuskubėjo į nelaimės vietą, tačiau pasiruošimas tokio dydžio katastrofai buvo menkas. Primityvius kvėpavimo aparatus dėvintys gelbėtojai dar tą patį rytą leidosi ieškoti išgyvenusiųjų. Tuo pačiu buvo traukiami ir žuvusiųjų kūnai. Tačiau tai buvo neįtikėtinai lėtas procesas - nors buvo aišku, kad žuvo apie tūkstantis vyrų, balandžio 1 dieną buvo ištraukti tik 194 kūnai. Prireikė kelių savaičių, kad būtų suskaičiuoti visi žuvusieji - nelaimė nusinešė 1099 gyvybes.

Keli kaimai prarado po kelis šimtus vyrų. Kalnakasių bendruomenės ir žuvusiųjų šeimos ėjo į atvirą konfliktą su kalnakasybos kompanija, kaltindami ją aplaidumu ir gyvybės negerbimu. Ta kasykla buvo stebėtinai sudėtinga - tas sprogimas paveikė apie 110 km tunelių ir šachtų. Planai buvo prasti, todėl išsigelbėjusių paieškos buvo labai lėtas procesas. Be to, „Compagnie des mines de houille de Courrières“ delsė atidaryti kai kurias šachtas, nes bijojo, kad į kasyklas įleidus daugiau oro, čia įsižiebs gaisrai.

Kovo 30 dieną, praėjus net 20 dienų po sprogimo, buvo surasta 13 išgyvenusiųjų grupė. Tai buvo išties neįtikėtinas dalykas, turint omenyje, kad to meto kalnakasiai neturėjo išgyvenimui skirtos įrangos ar atsargų. Net ir pačios kasyklos beveik neturėjo vietų pasislėpti tokių nelaimių atveju. Ir galite įsivaizduoti, kokia neviltis buvo prispaudusi tuos vyrus - nors jie tikėjosi būti išgelbėti, jie žinojo, kad jų šansai yra menki. Iš pradžių jie valgė medžio žievę nuo šachtų atramų, vėliau maitinosi pūvančia arklio mėsa. Vyriausi grupės nariai buvo 39 ir 40 metų amžiaus, tris jauniausi nebuvo atšventę ir 18-ojo gimtadienio.

Paskutinis išgyvenęs kalnakasys buvo aptiktas balandžio 4 dieną. Jis buvo labai nusilpęs, su juo buvę kalnakasiai jau buvo negyvi.

Kas sukėlė tą katastrofą? Na, įvyko akmens anglies dulkių sprogimas. Gali būti, kad jį sukėlė pačių kalnakasių vykdyti kontroliuojami sprogdinimai arba iš žemės išsiveržęs metanas, kurį galėjo uždegti vienas iš atviros liepsnos žibintų.

Komentarai ()