Ar mes tikrai norime, kad ateiviai mus rastų? SETI tyrimų direktorius perspėja apie „piktavališkas“ svetimas civilizacijas - „žmonėms jau per vėlu slėptis“

Nebūtinai pilnai susinaikinti, gal lieka viena dominuojanti grupė. Ir po susinaikinimo gali likti keli procentai ir atsikurti. Dar gali turėti įtakos ar civilizacija turi artimų kaimynų. Vieną kartą patyrusi ataką, gali pradėti vertinti daug kritiškiau kitas gyvybes. Ir manau, be abejonės gali būti DI, gal tai net tinkamiausia forma ilgoms kosminėms kelionėms. Tikimybė maža, kad yra rasių/grupių kurios su pasimėgavimu naikina ar pavergia kitas, bet variantas įmanomas. Gal pasitvirtintų vandenyno teorija, kad stambios žuvys smulkių neliečia, nebent tai tiesiogiai susiję su mityba/išgyvenimu. Didžiausias pavojus panašaus lygio konkuruojančių civilizacijų.

gamtoje kova vyksta dėl ribotų resursų. Kosmose nelabai matau resursų, dėl kurių reikėtų kitus trypti.

Tą patį ką darome aptikę primityvią civilizaciją, kuri užsiima "gyvulininkyste", ir turi apie 10 kartų daugiau biomasės už žmoniją. Tyrinėtume, dokumentuotome, kartais ekspermento vardu užpiltume skystu aliuminiu jų megapolius, o jei lįstų į mūsų reikalus, naikintume su chemija.

Manau painioji sąvokas. Pulsarai pasitarnautų kaip kosminiai švyturiai, spėju panašiai galvoji ir apie saulę.

Na ir taip, bet ir radarą gali naudoti kaip švyturį. Dėl to dabartiniai povandeniniai laivai nenaudoja aktyvių radarų, kad jų nepatiktų. Jei esi nugara į pulsarą, ir žiūri į žvaigždę už 15 šviesmečių, tu matysi kaip nuo jos planetų atsispindi pulsaro šviesa. Jei tiksliai įvertinsi pulso savybes, po 30 metų sulauksi to pulso atspindžio.

vienas dalykas yra trypti skruzdėles. Tam užtenka batų. Kitas dalykas būtų pilti aliuminį marse. Iki ten reikia nuskristi, kad ir su pagerintais laivais.

Galvojau apie europą kalbame, ten didesnė tikimybė rasti gyvybę. Bet kuriuo atveju, norėtūsi pasiimti tos gyvybės mėginį, ir nustatyti kaip ji veikia. Žemės povandeninės geoterminės ekosistemos turi labai primityvius padarus, tad spėju europoje bent to galima rasti. Na ir taip, nepilsime verdančio aliuminio, bent iš pradžių, kol kitų eksperimentų nepadarysime. Tai labiau primins tą ką UFO fanai įsivaizduoja, kad ateiviai daro su žmonėmis, kai juos pagrobia, negu tamsų mišką aprašytą Cixin'o knygose. Beje dėl marso, yra eksperimentai kurie sunaikina gyvybę ieškodami jos požymių. Pasemi žemių, pakaitini, fiksuoji kokios dujos atsiranda. Tai aišku daug komplikuočiau nei parašiau, bet jei tame mėginyje buvo kokia nors sbakterija, ji bus sunaikinta.

Na apie europą. Marse nėra tokios civilizacijos, kuri mus suprastų. Tiesiog į marsą ar europą nėra taip lengva nuskraidinti skysto aliuminio. Ir nebus ateinančiu metu. Turbūt tas pats su kitom civilizacijom. Pirmi susitikimai bus turbūt jiem pradedant tokias tolimas keliones, kurios siekia žemę, negalės jie po savaitės paleisti maršrutinio erdvėlaivio.

Realiai nėra taip sunku. Tačiau mes kaip žmonija labiau suinteresuoti naikinti savo planetą nei tyrinėti kitas. Su tiek raketų, kiek buvo panaudota iškeliant krūvą šlamšto į žemės orbitą, buvo galima panaudoti nusiųsti po zondą į kiekvieną dujinių milžinių palydovą.

Atsakymas filme Avataras Kas tie mes, tarkim grupė mokslininkų nuspręstų nesikišti. Verslininkai sugalvotų įrengti Jurassic Park, kokie oligarchai norėtų pastatyti vilas, kitiems būtų įdomu ištirti geologiją, užmegsti bendradarbiavimą. Kas visa tai sukontroliuotų? Valdžia, kuri dažnai priima palankius sprendimus turtingiesiems? Jei atstumai dideli, gal vyktų tik stebėjimai, nebent žemei grėstų pavojus ir kas gali evakuotųsi. Jei kiekvienas galėtų šokti į kosminį mobilį/busą ir apsilankyti, darytųsi panašu į kolonizaciją. Logiška manyti kad bet kokios padorios civilizacijos kodeksas būtų absoliučiai nesikišti ir rinkti info per nuotolį. Bet kokia atnešta bakterija/virusas ar net perduotos žinios gali dramatiškai pakeisti tolimesnį vystymąsi.

Aš kažkada galvojau apie RC mašinėles valdomas tokiu principu (mokamas game). Bet man atrodo jau kažkas realizavo šitą idėją Žinoma visada galima praplėsti temą. Kad ir su kokiais robotais-kariais (kas jau irgi yra valdant tiesiogiai prie roboto). Kai valdomas tikras daiktas, tai efektai kur kas geresni negu kompiuterinėj simuliacijoj.

Isivaizduoju Bidena diskutuojant su ateiviais:D

who - avataras tai pokahontos reinkarnacija. Šiuo atveju yra kažkoks spec resursas ir užkariautojam nėra sunku pasiųsti didžiules pajėgas į naują tašką. Kosmose truputį didoki atstumai, todėl turėtų eiti zondai, tada rimtesni zondai, tik tada atskris kažkokia karinė delegacija ar panašiai. Ir tarpai tarp to bus šimtmečiai. Net jeigu jie turės visas reikiamas technologijas padaryti dideliem laivam. Nebent pražiopsosim dronus. Realiai ir avatare tai nebuvo pirmas erdvėlaivis į planetą, kai prasidėjo karas. Ar tai būtų gera naujie mum? Jei atvyktų priešiškai nusiteikę pažangūs veikėjai - turėtume laiko nusiteikti mirti. Bet staigaus ir netikėto visą apimančio puolimo tikėtis nelabai verta. Kaži ar kas tampo pagrindines pajėgas nuo sistemos prie sistemos. Nerandu tam argumentų. Ekstremalus atvejis būtų nebent DI civilizacija, tada kosminiai laivai gali veikti savarankiškai ir nebijo perkrovų, galėtų bėgėtis/stabdyti nors ir 100g. Bet kaži ar DI norės nutolti nuo savo sistemos, visgi LAG`as ir t.t.

Žmonės turbūt priešintųsi iš paskutinių, kaip per tuos paskutinės dienos filmus. Nebent tai būtų lėtas, strategiškai apgalvotas procesas. Dar variantas, leisti egzistuoti iki tam tikro laiko, tikintis, kad bus galima pasisavinti unikalius atradimus. Tarkim, kita civilizacija linkusi žvelgti kitu kampu ir gali išvystyti ko kiti neturi/neatranda. Įdomu, bet sunku įsivaizduoti, ką žmonija ar žmonių kūriniai veiks ilguoju laikotarpiu (jei išgyvens). Ar įgyvendins 3 kosminio amžiaus pakopas, kai paplis po visą galaktiką. Koks bus pagrindinis užsiėmimas - keliauti, vis ieškoti naujų atradimų, plėsti gyvybę ar kariauti, o gal viskas kartu? Na dabar tokie apmastymai neturi prasmės, kol galime gyventi tik savo laikmečio technologijomis ar geriausiu atveju prisidėti prie progreso.

Kol turim tuos natūralius biologinius kūnus, tai tą savo egzistenciją "įprasminam" ant dopamino ir kitų laimės/nelaimės hormonų. Tai jų dėka ir prisigalvojam, kad kartais geriau nueiti į barą nei pastatyti tiltą per upę Jaučiu viena iš tų pirmesnių pačių sukurtų egzistencijos krizių bus tada, kai pradėsime keisti savo biologinius kūnus į dirbtinius ir visas tas natūralus hormonų ciklas labai stipriai sutriks (arba bus perimta jo kontrolė). Emocijos vis gi yra varikliukas. Gali būti super genijum, bet jei neturėsi motyvo veikti, tai tos žinios ir išmintis taip ir liks nepanaudota. Daugų daugiausiai parašysi protingų komentarų Tai manau labai svarbu atsižvelgti ir į emocinę pusę ir su šita sistema per daug neprisižaisti. Priešingu atveju gali ištikti egzistencijos krizė dar net nespėjus pabegti iš Saulės sistemos.