Nors Leonardo da Vinči geriausiai žinomas dėl tokių meno kūrinių kaip „Mona Liza“ ar „Paskutinė vakarienė“, žymus italų menininkas taip pat laikomas vienu genialiausių pasaulio protų dėl savo mokslinės veiklos. Renesanso metu gyvavusio kūrėjo eskizai, išradimai bei teorijos ženkliai lenkė to meto mokslininkų darbus, o dauguma iš jų, praėjus beveik 500 metų, tapo mūsų kasdienybės dalimi.

Be daugelio kitų sričių, da Vinčio kompetencija apėmė mechanikos inžineriją, karo inžineriją, fiziologiją ir biologiją. Nepaisant to, amžininkai plačiai pripažino tik da Vinčio meninę pusę. Jo mokslinis ir technologinis genialumas nebuvo taip gerai įvertintas dėl to, kad daugelis teorijų ir atradimų buvo paskelbti tik po mokslininko mirties.

Sraigtasparnis

Tikras sraigtasparnis buvo sukurtas tik XX a. viduryje, tačiau da Vinčio versija laikoma vienu pirmųjų jo prototipų. Jis sukūrė daugiau kaip 100 piešinių, kuriuose pavaizdavo įvairias skrydžio trajektorijas bei skaičiavimus, rodančius, kaip žmonės galėtų skraidyti.

2013 m. Kanados išradėjų komandai iš tikrųjų pavyko įgyvendinti da Vinčio idėją ir pirmą kartą pasaulyje atlikti skrydį žmogaus jėga varomu sraigtasparniu.

Tankas

Globojamas Milano kunigaikščio Ludoviko Sforca, da Vinčis sukūrė šarvuotos, kovinės mašinos idėją. Daugelis mano, kad tai buvo ankstyvasis šiuolaikinio tanko prototipas.

Kaip matyti iš da Vinčio paliktų eskizų, jo šarvuotoji transporto priemonė įkvėpimo sėmėsi iš vėžlio kiauto. Kūgio formos automobilis buvo skirtas judėti bet kuria kryptimi ir jame buvo sumontuota keletas lengvųjų patrankų. Tiesa, nors idėja, kaip ir daugelis genijaus išradimų, buvo unikali, tuo metu jos įgyvendinti nebuvo įmanoma.

Įdomu tai, kad ankstyvasis da Vinčio tankas turėjo vieną didelę problemą: krumpliai, kurie turėjo jį maitinti, buvo nukreipti į priešingas puses, o tai reiškia, kad jis niekada negalėjo judėti į priekį. Kai kurie da Vinčio tyrinėtojai mano, kad išradėjas sąmoningai įtraukė šį trūkumą į savo projektą, taip užkertant kelią panaudoti jį karo veiksmams.

Žmogaus anatomija

Renesanso laikotarpiu žmogaus skrodimą griežtai reglamentavo bažnyčia, pasisakydama prieš „žmogaus išniekinimą“. Nepaisant to, da Vinčis per savo gyvenimą atliko 30-ies lavonų skrodimą.

Menininkas suvokė, kad žmogaus kūno veikla puikiai atspindi inžineriją ir atvirkščiai. 1508 m. jo hidrodinamikos tyrimai sutapo su aortos vožtuvo ir kraujo tekėjimo į širdį tyrimais. Atlikdamas šiuos eksperimentus jis pastebėjo, kad atviro širdies vožtuvo anga yra trikampio formos ir kad širdis turi keturias kameras.

Da Vinčio anatominiai atradimai nebuvo plačiai paskleisti, ir turėjo praeiti dar šimtmetis, kol likęs pasaulis ėmė juos suprasti: Viljamas Harvis savo teorijas apie kraujo apytaką paskelbė tik 1628 metais.

Leonardas taip pat sukūrė daugybę skeleto ir raumenų piešinių, kurie iki šiol gniaužia kvapą savo detalumu, aiškumu ir grožiu. Jie rodo ne tik jo norą atskleisti žmogaus kūno paslaptis, bet ir nepaprastą meninį novatoriškumą.

Parašiutai

Kaip jau pastebėta, da Vinčis žavėjosi skrydžio fenomenu. Tyrinėdamas paukščius išradėjas siekė suprasti, kaip padėti žmogui savarankiškai pakilti nuo žemės pasitelkiant oro dinamiką.

Savo užrašuose da Vinčis mini šikšnosparnius, aitvarus ir kitus paukščius kaip modelius, kuriuos norėjo imituoti, o savo skraidančią mašiną vadino „didžiuoju paukščiu“.

Daugelis mano, kad būtent šių tyrimų metu pirmą kartą paminėtas ir parašiuto prototipas. Išradėjo vizijoje jis buvo pagaminta iš sandaraus lininio audinio ir laikėsi ant medinių polių.

Be šių pranašysčių, mokslininko užrašuose galima rasti saulės energijos panaudojimo eskizus pasitelkiant veidrodžius, šaldytuvo paskirtį atliekančią technologiją, daiktų perkėlimo mechanizmus ir dauguma kitų buitį palengvinančių prietaisų.

Komentarai (2)