Pirmasis Adolfo Hitlerio mėginimas užgrobti valdžią – garsusis Alaus pučas: kaip beveik niekam nežinomas Hitleris atsidūrė viso pasaulio dėmesio centre (Foto, Video) ()
Pučas pirmą kartą atkreipė į Hitlerį vokiečių tautos dėmesį, o būsimasis fiureris atsidūrė viso pasaulio laikraščių pirmojo puslapio antraštėse.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1923 m. lapkričio 8-9 d. Adolfas Hitleris su savo pasekėjais surengė vadinamąjį Alaus (arba Miuncheno) pučą Miunchene, kurio metu buvo nesėkmingai bandoma perimti vyriausybę Bavarijoje, pietinės Vokietijos žemėje.
Nuo 1921 metų Hitleris vadovavo nacių partijai – naujai politinei grupei, kuri propagavo vokiečių pasididžiavimą ir antisemitizmą, ir kuri nebuvo patenkinta Versalio taikos sutarties, kuri baigė Pirmąjį pasaulinį karą, sąlygomis.
Po nepavykusio pučo arba valstybės perversmo, Hitleris už valstybės išdavimą ir buvo nuteistas kalėti penkerius metus. Vis dėlto, už grotų jis praleido vos 9 mėnesius, per kuriuos parašė „Mein Kampf“ („Mano kova“), savo politinę autobiografiją.
Pučas ir vėliau sekęs Hitlerio teismas pavertė jį nacionaline asmenybe. Po kalėjimo jis stengėsi atkurti nacių partiją ir teisiniais bei politiniais metodais įgyti valdžią.
Prieš pučą
1923 m. Adolfui Hitleriui buvo 34 metai – amžius, kai dauguma žmonių baigę mokyklą ir įgiję profesiją kuria karjerą. Tačiau jis buvo metęs vidurinę mokyklą ir žlugęs menininkas, kurio karinė tarnyba Pirmojo pasaulinio karo metu buvo jo gyvenimo aukščiausias taškas.
1918 m. spalio mėn. sužalotas Didžiosios Britanijos garstyčių dujų išpuolio metu, Hitleris gulėjo karo lauko ligoninėje, kai 1918 m. lapkritį karas baigėsi. Jis įsitikino, kad jo gyvenimo misija yra „išgelbėti Vokietiją“, kaip jis vėliau pasakė.
Nusivylęs Vokietijos pralaimėjimu Pirmajame pasauliniame kare, dėl kurio tauta liko ekonomiškai prislėgta ir politiškai nestabili, Hitleris grįžo į Miuncheną, kur gyveno prieš karą, ir įsidarbino policijos šnipu, kur jam buvo įsakyta infiltruotis į nedidelę grupę, vadinamą Vokietijos darbininkų partija.
Hitlerį patraukė nacionalistinė ir antisemitinė grupės ideologija. Jis įstojo į partiją 1919 m. ir netrukus tapo vienu iš ankstyvųjų jos lyderių. Jis taip pat susitiko su Dietrichu Eckartu (1868–1923), kuris buvo vienas iš partijos įkūrėjų ir Thule draugijos, okultistinės grupės, užsiimančios rasės grynumo teorijomis ir germanų kultūros ištakomis, narys. Eckartas tapo Hitlerio mentoriumi, supažindino jį su įtakingais žmonėmis ir išmokė būti efektyviu viešosios kalbos oratoriumi.
Iki 1921 m. Hitleris kreipėsi į kelių tūkstančių žmonių minias vietinėse alaus salėse, kurios buvo bendros vietos bavarams susirinkti į politinius susitikimus. Vokietijos darbininkų partija pakeitė pavadinimą į Nacionalinę Vokietijos socialistų darbininkų partiją arba nacių partiją, o 1921 m. liepos mėn. jos vadovu išrinko Hitlerį.
Per dvejus metus nacių partijos populiarumas išaugo, kai pietų Vokietijos gyventojai prarado pagarbą Veimaro Respublikos vadovybei Berlyne. Vokietijos sumokėtos kompensacijos sąjungininkams, kaip reikalaujama Versalio sutartyje, sukėlė nepaprastai didelę infliaciją, kuri sunaikino žmonių santaupas.
Be to, nuo 1923 m. sausio mėn. Prancūzijos ir Belgijos pajėgos užėmė Rūrą, Vokietijos sunkiosios pramonės centrą – tai dar labiau prisidėjo prie nacionalinio pažeminimo jausmo.
Alaus pučas
Iki 1923 m. lapkričio mėn. Hitleris su bendražygiais sumanė užgrobti Bavarijos žemės valdžią (ir taip pradėti didesnę revoliuciją prieš Veimaro Respubliką) pagrobdami Bavarijos valstybės komisarą Gustavą von Kahrą (1862–1934) ir dar du konservatyvius politikus.
Hitlerio plane buvo numatyta panaudoti dešiniojo sparno Pirmojo pasaulinio karo generolą Erichą Ludendorffą (1865–1937) kaip figūrą, žygiui į Berlyną, siekiant nuversti Veimaro Respubliką.
Hitlerio siūlomą pučą įkvėpė Italijos diktatorius Benito Mussolini, kurio žygis į Romą 1922 metų spalio mėnesį buvo sėkmingas nuverčiant liberaliąją Italijos vyriausybę.
Alaus pučas pavaizduotas filme „Hitler: The Rise of Evil" (2003 m.):
Iš pradžių Hitleris kreipėsi į von Kahrą, siūlydamas jam vesti žygį į Berlyną, tačiau, kai von Kahras pradėjo atsitraukti nuo plano, Hitleris nusprendė viską daryti be jo. Išgirdęs, kad 1923 m. lapkričio 8 d. Von Kahras turėjo kreiptis į didelę minią Bürgerbräukeller, vienoje didžiausių alaus salių Miunchene, Hitleris su šimtais savo pasekėjų tą vakarą apsupo salę.
Nacių partijos lyderis ir apie 20 jo bendrininkų įsiveržė į salę, ir Hitleris paleidęs šūvį į lubas paskelbė „nacionalinę revoliuciją“. Von Kahras ir du kolegos buvo suvaryti į galinį kambarį, o vienas iš Hitlerio bendražygių paskambino Ludendorffui. Generolas atvykęs į salę įtikino tris Bavarijos vadovus pasiduoti Hitlerio reikalavimams dėl žygio Berlyne.
Tęsinys kitame puslapyje:
Hitleris padarė klaidą, palikdamas alaus salę vėliau tą naktį, kad susidorotų su krizėmis kitur mieste. Jo pasekėjai turėjo perimti vyriausybinius pastatus visame Miunchene, tačiau jų bandymus daugiausia sustabdė miesto karinės pajėgos. Tuo tarpu Ludendorffas leido von Kahrui ir kitiems dviem lyderiams palikti alaus salę po Hitlerio išėjimo. Iki kitos dienos ryto pučas beveik išsikvėpė.
Ludendorffas bandė išgelbėti situaciją, pasikvietęs Hitlerio pasekėjus į spontanišką žygį miesto centre. Jis vadovavo maždaug 2500–3000 šalininkams, žygiavusiems link Bavarijos gynybos ministerijos.
Kelyje žygeivius užblokavo grupė valstybės policijos pareigūnų. Abi grupės apsikeitė ugnimi, o keturi policijos pareigūnai žuvo kartu su 16 nacių. Nukritęs ant žemės Hitleris išnarino petį. Palikęs savo draugus, jis šliaužė palei šaligatvį ir buvo išvežtas laukiančiu automobiliu. Ludendorffas žengė tiesiai į policijos gretas, kuri atsisakė į jį šaudyti.
Hitlerio teismo procesas ir įkalinimas
Hitleris pabėgo į netoliese esantį draugo Ernsto Hanfstaenglio (1887–1975) namą, kur, kaip pranešama, jis kalbėjo apie savižudybę. Jis dvi dienas slapstėsi Hanfstaenglio palėpėje, bet buvo suimtas 1923 m. lapkričio 11 d. Kaltinamas valstybės išdavimu, Hitleris buvo teisiamas 1924 m. vasario 26 d. Hitlerio populiarumas per teismą išaugo, nes jo gynybos kalbos buvo spausdinamos laikraščiuose. 1924 m. gruodžio 20 d. jis sulaukė malonės ir pirmalaikio paleidimo: Hitleris atliko vos 9 mėn. bausmę iš paskirtų 5 metų.
Landsbergas buvo gana patogus kalėjimas, skirtas kaliniams, kurie buvo laikomi suklaidintais, o ne pavojingais. Hitleriui buvo leista priimti lankytojus, taip pat gerbėjų laiškus.
Padedamas pavaduotojo Rudolfo Hesso (1894-1987), Hitleris kalėjime sukūrė pirmąjį savo politinės autobiografijos tomą „Mein Kampf“ („Mano kova“). Knyga, pirmą kartą išleista 1925 m., buvo skirta jo ankstyvajam mentoriui Dietrichui Eckartui.
Alaus pučo minėjimas, 1936 m.:
Pasekmės
Alaus pučas turėjo keletą reikšmingų pasekmių. Pirma, tai paskatino Hitlerio ir Ludendorffo susiskaldymą; generolas laikė Hitlerį bailiu, kad jis slapstėsi, kai policija pradėjo šaudyti.
Antra, Hitleris nusprendė, kad ginkluota revoliucija nėra būdas gauti valdžią Veimaro Vokietijoje. Po pučo nesėkmės jis ir nacių partija stengėsi manipuliuoti politine sistema, o ne planuoti dar vieną smurtinį valdžios užgrobimą.
Trečia, pučas atkreipė į nacių partiją nacionalinį dėmesį Vokietijoje. 16 partijos narių mirtis taip pat buvo nacių propagandinė pergalė. Vyrai tapo kankiniais, prisiminti „Mein Kampf“ pratarmėje ir atgulė dviejose „garbės šventyklose“ Miuncheno centre.
Hitleris kasmet surengdavo įmantrią eiseną pučo metinių proga ir atkartojo kelią nuo Bürgerbräukeller iki tos vietos, kur 1923 m. buvo paleisti šūviai. Pučo krauju nudažyta vėliava tapo nacių ideologijos simboliu. Hitleris naudojo šią vadinamąją „Blutfahne“ arba kraujo vėliavą, kad pašventintų visas naujas nacių vėliavas.
1933 m., praėjus dešimtmečiui po nesėkmingo pučo, Hitleris tapo Vokietijos kancleriu. Jis vedė savo šalį į Antrąjį pasaulinį karą (1939–45) ir surengė holokaustą, sistemingą, valstybės remiamą maždaug 6 milijonų Europos žydų ir maždaug dar 4–6 milijonų ne žydų nužudymą.
1939 m. lapkričio 8 d. nacių oponentas Georgas Elseris (1903–45) padėjo bombą prie Bürgerbräukeller, kur Adolfas Hitleris skaitė kalbą Alaus pučo atminimui. Tačiau Hitleris iš alaus salės išėjo netrukus prieš sprogstant bombai – per nesėkmingą pasikėsinimą žuvo septyni žmonės ir dar dešimtys buvo sužeisti.
