Nuo žiemos iki pavasario Prancūzijos Alpės pasidengia baltu sniegu. Tačiau pavasariui pereinant į vasarą, stoiški šlaitai ima raudonuoti. Dalis sniego įgauna ryškias spalvas: tamsiai raudoną, rūdžių oranžinę, limonado rožinę. Vietiniai gyventojai tai vadina „ledyno krauju“.

Iš tikrųjų šie rausvi atspalviai atsiranda dėl dumblių. Pastaraisiais metais viso pasaulio kalnų buveinėse padaugėjo sniego dumblių – dramatiškų, keistai nuspalvintų šių paprastai nematomų būtybių sankaupų.

Nėra geras ženklas

Nors sniego dumblių žydėjimas menkai suprantamas, tai, kad jis vyksta, tikriausiai nėra geras ženklas. Mokslininkai pradėjo tirti Alpių dumblius, kad geriau suprastų, kokios rūšys juose gyvena, kaip jos išgyvena ir kas gali juos pastūmėti į kraujavimą.

Mažyčiai, bet galingi į augalus panašūs organizmai, kuriuos vadiname dumbliais, yra „visų ekosistemų pagrindas“, – „New York Times“ komentavo tyrimo autorė Adeline Stewart, dirbusi Grenoblio Alpių universiteto (Prancūzija) doktorantūroje. Dėl savo fotosintezės sugebėjimų dumbliai pagamina didžiąją dalį pasaulio deguonies ir sudaro daugumos mitybos grandinių pagrindą.

Tačiau kartais jie persistengia ir dauginasi tol, kol išveda viską iš pusiausvyros. Tai gali sukelti toksiškus raudonuosius potvynius, gėlųjų vandenų žydėjimą arba nerimą keliantį ledynų kraują.

Spalvos paslaptis neatskleista

Nors tiksliai neaišku, kas skatina žydėjimą, spalva – dažnai raudona, bet kartais žalia, pilka ar geltona – atsiranda dėl pigmentų ir kitų molekulių, kurias snieginiai dumbliai naudoja apsisaugoti nuo ultravioletinių spindulių. Šie atspalviai sugeria daugiau saulės šviesos, todėl po jais esantis sniegas tirpsta greičiau. Tai gali pakeisti ekosistemos dinamiką ir paspartinti ledynų mažėjimą.

Įkvėpti gausėjančių pranešimų apie šį reiškinį, kelių Alpių institutų tyrėjai nusprendė atkreipti dėmesį ne į tolimose buveinėse gyvenančias dumblių rūšis, o į tas, „kurios auga šalia“, – sakė Grenoblio Alpių universiteto Augalų fiziologijos laboratorijos vadovas ir projekto vadovas Ericas Maréchalas.

Gilyn į Alpes

Kadangi kalnuose gali gyventi ir žydėti daugybė skirtingų dumblių rūšių, mokslininkai pradėjo nuo surašymo kai kuriose Prancūzijos Alpių vietovėse, kad išsiaiškintų, kas kur auga. Jie paėmė dirvožemio mėginius iš penkių viršūnių, išsidėsčiusių įvairiuose aukščiuose, ir ieškojo dumblių DNR.

Jie nustatė, kad daugelis rūšių mėgsta tam tikras aukštumas ir greičiausiai išsivystė taip, kad klestėtų ten esančiomis sąlygomis. Viena iš pagrindinių genčių, tinkamai pavadinta Sanguina, auga tik aukščiau nei 6500 metrų.

„New York Times“ duomenimis, tyrėjai taip pat sugrąžino kai kurias rūšis į laboratoriją, kad ištirtų galimus jų žydėjimo sukėlėjus. Dumblių žydėjimas vyksta natūraliai – pirmasis rašytinis ledyno kraujo pastebėjimas buvo Aristotelio, kuris spėjo, kad sniegas nuo per ilgo gulėjimo ant jo užaugo plaukuotais raudonais kirminais.

Žmogus – nepadeda

Tačiau žmogaus sukelti veiksniai gali pabloginti tokius protrūkius ir padaryti juos dažnesnius. Ekstremalūs orai, neįprastai aukšta temperatūra ir maistingųjų medžiagų antplūdis iš žemės ūkio ir nuotekų – visa tai turi įtakos gėlavandenių ir vandenynų dumblių žydėjimui.

Ateinančiais metais tyrėjai stebės, kaip laikui bėgant keičiasi rūšių pasiskirstymas, o tai gali padėti išsiaiškinti bendrą ekosistemos būklę, sakė D.Stewart. Jie taip pat bandys nustatyti, ar temperatūros pokyčiai koreliuoja su žydėjimu, ir pradės lyginti rūšių sudėtį baltame ir spalvotame sniege. Galiausiai jie tikisi iššifruoti kraujo raudonumo žinutę.

„Mes žinome labai nedaug, – sakė ji, – tad turime kasti giliau.“

Komentarai ()