Žymiausias pasaulio traukinys, įkvėpes literatūros kūrinius ir filmus – legendinis „Rytų ekspresas“: karalius vietoj mašinisto, pramintas „Šnipų traukiniu“, ir kodėl Hitleris troško jį sunaikinti (Foto, Video) ()
Šnipai naudojo jį kaip slaptą ginklą. Prezidentas nuo jo nukrito. Hitleris norėjo, kad jis būtų sunaikintas. Kuo šis traukinys buvo toks intriguojantis?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Daugumai žmonių „Rytų ekspresas“ („Orient Express“) yra daugiau idėja nei materialus objektas. Mums labiausiai žinomas jo gyvenimas grožinėje literatūroje ir kine: Hercule'as Poirot išsprendė savo garsiausią bylą, Alfredo Hitchocko dama iš jo dingo, o Jamesas Bondas juo vyko iš Stambulo į Londoną.
2017 m. legendinis traukinis vėl sugrįžo į didžiuosius ekranus, kai režisierius Kennethas Branaghas pabandė iš naujo perdaryti Agatha Christie klasikinį pasakojimą apie žmogžudystę.
Bet koks buvo tikrasis „Rytų ekspresas“, kaip jis įgavo paslapties ir intrigos aurą ir koks buvo galutinis garsiojo traukinio likimas?
Žemyninė vizija
Kaip savo knygoje „Orient Express: The Life and Times of the World's Most Famous Train“ rašo E. H. Cookridge'as, 1865 m. žinomas belgų bankininko sūnus Georgesas Nagelmackersas, pirmą kartą numatė „traukinį, kuris keliaus per žemyną, važiuodamas ištisine metaline juosta daugiau nei 1500 mylių“.
Kelionės į Ameriką metu Nagelmackersas matė daugybę kelionių geležinkeliu naujovių – tarp jų George'o Pullmano precedento neturintys, prabangūs „miegamieji vagonai“ – ir grįžo pasiryžęs įgyvendinti savo viziją.
1883 m., po daugybės nesėkmingų startų, finansinių problemų ir sunkumų derantis su įvairiomis nacionalinėmis geležinkelio kompanijomis, Nagelmackerso įkurta kompanija „Compagnie Internationale des Wagons-Lits“ nustatė maršrutą iš Paryžiaus į Stambulą, tada vadintą Konstantinopoliu. Laikraščiai pavadino jį „Orient Express“ ir Nagelmackersas pavadinimą priėmė.
1883 m. spalio 4 d. „Rytų ekspresas“ leidosi į savo pirmąją oficialią kelionę, į kurią išsiruošę daugelis žurnalistų viešai stebėjosi traukinio prabanga ir grožiu.
Nagelmackersas, sumanus šou dalyvis, netgi pasirūpino, kad nedideli, sunykę senieji „Pullman“ vagonai stovėtų ant bėgių, esančių šalia „Rytų ekspreso“.
Traukiniu besižavintys keleiviai jautėsi lyg patekę į vieną geriausių Europos viešbučių. Jie stebėjosi sudėtingomis medinėmis dailylentėmis, prabangiais odiniais foteliais, šilko paklodėmis ir vilnonėmis lovos antklodėmis. Kelionė nuo Paryžiaus iki Stambulo truko kiek daugiau nei 80 valandų.
Karalių traukinys
Kai kurie traukiniu keliaujantys karaliai liūdnai pagarsėjo. Bulgarijos caras Ferdinandas, išsigandęs žudikų, buvo pastebėtas, užsidaręs vonioje. Belgijos karalius Leopoldas II traukiniu važiavo į Stambulą, prieš tai sukūręs sudėtingas priemones įsiskverbti į turkų haremą.
Bulgarijos karalius Borisas III, inžinierius mėgėjas, per savo šalį reikalavo leisti jam valdyti traukinį vietoj mašinisto, ką jis padarė pavojingu greičiu. Caras Nikolajus II pareikalavo, kad jo vizitui į Prancūziją būtų pastatyti specialūs vagonai, o po kelių dešimtmečių gilią naktį Prancūzijos prezidentas Paulas Deschanelis negrabiai išgriuvo iš vieno vagono – įvykis sukėlė tokią pašaipą, kad jis galiausiai atsistatydino.
Tęsinys kitame puslapyje:
Šnipų ekspresas
Klestėjimo laikais traukinys įgijo kitą taiklią pravardę – „Šnipų ekspresas“. Per žemyną keliaujntys slaptieji agentai pamėgo traukinį, nes tai labai palengvino jų darbą ir suteikė daug patogesnę kelionę.
Vienas žymiausių šių agentų buvo anglas Robertas Baden-Powellas (skautijos įkūrėjas), kuris apsimetė kaip lepidopteristas (drugelių kolekcininkas), rinkęs mėginius Balkanuose.
Jo įmantrūs drugelių sparnų formų ir spalvų eskizai iš tikrųjų buvo užkoduoti įtvirtinimų, kuriuos jis pastebėjo palei Dalmatijos pakrantę, vaizdai, kurie Pirmo pasaulinio karo metu buvo puiki pagalba Didžiosios Britanijos ir Italijos laivynams.
Nors abu pasauliniai karai labai ribojo „Orient Express“ paslaugą, vienas vagonas atliko įspūdingą simbolinį vaidmenį abiejuose karuose.
1918 m. lapkričio 11 d. vokiečių karininkai sąjungininkų vado vagone, kurį jis naudojo kaip mobilią konferencijų salę, pasirašė pasidavimo dokumentą.
Prancūzai išdidžiai eksponavo vagoną Paryžiuje iki 1940 m. birželio, kai Hitleris įsakė jį nugabenti į tą vietą, kur vokiečiai buvo priversti pasiduoti prieš 22 metus; ten jis padiktavo prancūzų pasidavimo sąlygas. Po ketverių metų, kai Hitlerio žlugimas atrodė neišvengiamas, jis liepė susprogdinti vagoną, kad „dar kartą netaptų Sąjungininkų trofėjumi“.
„Rytų ekspreso“ pabaiga
Kas liko iš „Orient Express“? Traukinio likimas vėlesniais metais tapo gana sudėtingas, nes originali Nagelmackerso linija pagimdė panašius, tik šiek tiek skirtingus maršrutus, o kiti paslaugų teikėjai reklamos tikslais ėmė vartoti frazę „Orient Express“.
Per tuos metus egzistavo „Direct Orient Express“, „Simplon Orient Express“, „Nostalgic Orient Express“ ir daugelis kitų.
1977 m. originali linija nustojo aptarnauti Stambulą. Vietoj jo maršrutas iš Paryžiaus driekėsi iki Bukarešto. 1991 m. paskutinė stotele tapo Budapeštas, o 2001 m. linija dar kartą sutrumpinta iki kelionės į Vieną.
2007 m. birželio 8 d. iš Paryžiaus paskutinį kartą išriedėjo „Orient Express“ vardu pavadinti traukiniai. Tuo metu kelionės pradžia buvo perkelta į Strasbūrą, iki kurio iš Paryžiaus kursavo žymiai greitesni „LGV Est“ traukiniai.
2009 m. „Orient Express“ oficialiai nutraukė savo paslaugas ir dingo iš Europos traukinių tvarkaraščių, kaip pagrindinę priežastį nurodydami „greituosius traukinius ir mažų sąnaudų oro linijas“.
Šiuo metu privati bendrovė „Venice-Simplon Orient Express“ teikia keleivių pervežimo paslaugas originaliais XX a. 3 ir 4 dešimtmečių vagonais iš Venecijos į Londoną. Vienos dienos kelionė vienam žmogui kainuoja apie 3 000 eurų.
