Ar netolimoje ateityje įmanomas Šiaurės ir Pietų Korėjų susivienijimas? Ką mano patys korėjiečiai – „pralaužti 75 metų nesantaikos ledus“ mėginta jau ne sykį (Video) ()
Šiaurės Korėja pasinaudojo Pietų Korėjos kvietimu į 2018 m. žiemos olimpiadą, tačiau greitai pažvelgus į istoriją galima teigti, kad vienybė nėra tokia artima, kaip gali atrodyti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2018 m. Pjongčango žiemos olimpinių žaidynių Pietų Korėjoje atidarymo ceremonijos metu Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos sportininkai žygiavo po viena vėliava.
„Korėjos susivienijimo vėliava“ yra ir labai simbolinis susitaikymo ženklas, ir priminimas apie susiskaldžiusią Korėją – būklę, kuri tęsiasi nuo 1945 m.
Pasaulyje kyla klausimas kas yra pagrindinis susitaikymo ir dialogo tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos ramstis. Deja, istorija rodo, kad tokios pastangos suvienyti pusiasalį toli nepažengia, nes abi šalys per daug skirtingos ir turi daugybę tarpusavio nesutarimų.
Ką mano korėjiečiai
Dauguma pietų korėjiečių nėra optimistiški susijungimo klausimu.
Remiantis Seulo nacionalinio universiteto Taikos ir susivienijimo tyrimų instituto 2017 m. atliktu vienijimosi suvokimo tyrimu, 24,7 proc. Pietų Korėjos gyventojų nemano, kad susivienyti įmanoma.
Tik 2,3 proc. Pietų Korėjos respondentų mano, kad suvienyti įmanoma „per 5 metus“, o 13,6 proc. - per 10 metų.
Tačiau ta pati apklausa rodo, kad 53,8 proc. Pietų Korėjos gyventojų mano, kad susijungimas yra būtinas.
Tačiau mažai sutarimo, kokia šalis turėtų būti toji suvienyta Korėja. Beveik pusė respondentų iš Pietų Korėjos nori išlaikyti demokratinę Pietų Korėjos politinę sistemą, o 37,7 proc. pritaria tam tikros formos hibridui – kompromisui tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos sistemų.
Vis dėlto 13,5 proc. Pietų Korėjos gyventojų atsakė, kad pirmenybę teikia tolesniam dviejų sistemų egzistavimui vienoje šalyje.
Trys tikslai
Pirmą kartą nuo 1950–53 m. Korėjos karo, Šiaurės ir Pietų Korėja vedė derybas 1971 m., kuriose buvo susitarta dėl pagrindinių susijungimo principų.
Pagal liepos 4 d. Pietų ir Šiaurės jungtinę komunikaciją, susijungimas turėtų būti pasiektas 1) nepriklausomomis abiejų Korėjų pastangomis, 2) taikiomis priemonėmis ir 3) skatinant nacionalinę vienybę, peržengiančią ideologijų ir sistemų skirtumus.
Nepaisant reikšmingumo vėlesniems susitarimams, šis détente netrukus žlugo dėl to, kad lyderiai neturėjo tikro ketinimo tęsti susijungimo proceso.
Šiaurės Korėja tarpusavio dialogą vertino kaip būdą atpratinti Pietų Korėją nuo JAV ir Japonijos. Pietų Korėjos lyderis Parkas Chung-Hee suprato, kad tai naudinga priemonė įtvirtinant jo autoritarinį valdymą.
Tęsinys kitame puslapyje:
Devintojo dešimtmečio pabaigoje situacija pasikeitė, nes pasibaigė Šaltasis karas ir vėl atrodė įmanomas korėjiečių susitaikymas.
1988 m. Seulo olimpinės žaidynės paskatino Pietų Korėją siekti geresnių santykių su komunistinėmis šalimis, siekiant užtikrinti jų dalyvavimą.
Olimpiadoje dalyvavo rekordinis skaičius šalių iš abiejų Šaltojo karo blokų, įskaitant Sovietų Sąjungą ir Kiniją.
Tai, net ir atsižvelgiant į Šiaurės Korėjos bandymą 1987 m. sužlugdyti žaidynes subombarduojant Pietų Korėjos lėktuvą, kuriame žuvo 115 žmonių, padedamas kylančio Pietų Korėjos tarptautinio statuso ir aktyvios diplomatijos siekiant normalizuoti santykius su Sovietų Sąjunga ir Kinija, Pchenjanas sutiko kalbėtis su Seulu.
Iki 1991 m. Šiaurės ir Pietų Korėjos gyventojai vėl sugalvojo susitaikymo idėją ir pasirašė Pagrindinį susitarimą.
Jame korėjiečiai savo santykius apibrėžė ne kaip dvi atskiras valstybes, bet labiau „specialųjį tarpą“ – procesą galutinio susijungimo link.
1992 m. jie parengė bendrą Korėjos pusiasalio denuklearizacijos deklaraciją. Tačiau 1992 m. pabaigoje Korėjos santykiai labai pablogėjo.
Šiaurės Korėja atsisakė priimti Tarptautinės atominės energijos agentūros patikrinimus ir prieštaravo JAV ir Pietų Korėjos bendrų karinių pratybų atnaujinimui.
Kitas svarbus įvykis įvyko 2000 m. – Šiaurės ir Pietų Korėja surengė pirmąjį aukščiausiojo lygio susitikimą, kuris iki šiol pasiekė svarbiausią ir dažniausią dviejų Korėjų bendradarbiavimą.
Pietų Korėjos prezidento Kim Dae-Jungo ir jo įpėdinio Roho Moo-Hyuno „Saulės spindulių“ politika turėjo numatyti laipsnišką Šiaurės Korėjos perėjimą prie susijungimo per Korėjos bendradarbiavimą humanitariniais, ekonominiais, politiniais, socialiniais ir kultūriniais klausimais.
Tačiau, atsižvelgiant į besitęsiančias Pchenjano provokacijas ir branduolinės plėtros programą, tokio tipo į užduotį orientuota politika turėjo rimtų ribų. Laikui bėgant, ji vis labiau prarado populiarumą visuomenėje.
Vėliau sekusios konservatorių vyriausybės palaikė susijungimo tikslą, tačiau Korėjos susitaikymo sąlygas lėmė neprognozuojamas Pchenjano elgesys. Šiaurės Korėjos branduoliniai ir raketų bandymai bei provokacijos, kaip antai 2010 m. torpedos išpuolis prieš Pietų Korėjos karinio jūrų laivyno laivą ir Pietų Korėjos salos apšaudymas, sužlugdė didelę pažangą, padarytą per 2000 m. susitikimą.
Ar po trijų pagrindinių bandymų ir nesėkmių vėl įmanoma susijungti artimiausiu metu?
Šios praeities derybos rodo, kad susitaikymas nebuvo tvarus be apčiuopiamos pažangos panaikinant Šiaurės Korėjos branduolinius pajėgumus.
Tuo pačiu metu dabartinis Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-Inas yra labiau linkęs atsisakyti konservatyvesnio požiūrio ir siekti įsipareigojimų be tokių garantijų. Tai gali būti tarpusavio derybų kitas posūkis. Be jokios abejonės, jis kur kas aktyviau kuria Korėjos susitaikymo galimybes.
Prezidentas Moonas susiduria su tokia pačia sunkia realybe kaip ir jo pirmtakai. Padidėjus Pchenjano grėsmei, Pietų Korėjos vyriausybė turės glaudžiau bendradarbiauti su kitomis šalimis, šiuo metu įgyvendinančiomis sankcijas Pchenjanui.
Jei Seulas susitars dėl Korėjos mainų ir bendrų projektų, tačiau Šiaurės Korėja ir toliau dalyvaus provokacijoje, skeptiški Pietų Korėjos gyventojai greičiausiai nepalaikys vyriausybės įsitraukimo į tokią šalių suvienijimo politiką.
