Į kosmoso lenktynes stojo ne tik JAV ir SSRS – į padanges bandė kilti ir viena Artimųjų Rytų šalis, tapusi pirmąja arabų valstybe, kūrusia savo kosmoso programą: projektu itin susidomėjo kariškiai (Foto, Video)
()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Tačiau tik prisjungus Libano kariuomenės kontingentui, kuris kurį laiką stebėjo procesus, viskas pajudėjo iš tikrųjų rimtai. Turėdama naujai įgytą prieigą prie balistinių žinių ir karinių bandymų teritorijų, grupė, persivadinusi Libano Raketų draugija (Lebanese Rocket Society), kad atspindėtų jos nacionalinius siekius, pagaliau turėjo reikiamų priemonių pasiekti termosferą.
1964 m. „Cedar“ 6 ir 7 jau nuskriejo 60 km. Po dvejų metų, 1966 m. rugpjūčio mėn., „Cedar 8“, pasiekusi beveik 140 km aukštį, viršijo Karmano liniją (100 km) – tarptautiniu mastu pripažintą kosmoso ribą. Beveik tokių pat jaunatviškų akademikų suburta Haigazijos studentų grupė pasiekė tai, ką anksčiau buvo pasiekusios žymiai didesnės ir turtingesnės šalys.
Tačiau Manougiano ir jo studentų sėkmė buvo pažymėta rimtu neapibrėžtumu dėl projekto, kuris buvo pradėtas kaip grynai taikus užsiėmimas ir jau seniai nebuvo kontroliuojamas, krypties.
Prasideda karas
1966 m. Libano Raketų draugijos studentai bandymų metu vos nepataikė į Viduržemio jūroje esantį Didžiosios Britanijos jūrų kreiserį, taip pat reguliariai erzino Kipro valdžios institucijas, kurios nebuvo patenkintos dėl per jų teritoriją skrendančių raketų kiekio.
Po to, kai kitos arabų šalies lyderis diskretiškai pasiūlė komandai reikšmingus turtus tęsti savo darbą jo vyriausybei (Manougianas neatskleidė kuri), profesorius nusprendė, kad laikas stabdyti projektą.
„Aišku buvo tai, kad mes savo mokslinius eksperimentus pavertėme kariniais. Libano kariškių susidomėjimas ginkluotomis raketomis man aiškiai parodė, kad laikas baigti projektą ir grįžti į JAV tolesniems tyrimams“, - sako Manougianas.
Regioniniai geopolitiniai pokyčiai greitai pasivijo Raketų draugiją. Įtampa tarp Izraelio ir kaimyninio Egipto, Sirijos, Jordanijos ir Libano buvo aukščiausiame taške.
Tuo metu, kai 1967 m. birželio mėn. galiausiai kilo karo veiksmai (dabar žinomi kaip Šešių dienų karas), Manougianas ir kai kurie jo studentai paliko Beirutą, o raketų programa buvo baigta.
Dabartis
Po pilietinio karo Libano Raketų draugija ir jos sėkmė buvo beveik visiškai pamiršta, kol du kino kūrėjai 2012 m. išleido dokumentinį filmą.
Pats Manougianas negrįžo į Beirutą nuo Raketų draugijos iširimo. Jis dėsto Pietų Floridos universitete (USF).
Daugelis buvusių raketininkų studentų – ir tų, kuriuos jie tiesiogiai įkvėpė – taip pat pasiekė puikių aukštumų įvairiose profesijose. Vienas tapo NASA Herschelio mokslo centro direktoriumi. Kitas, Hamparas Karageozianas, kuris neteko akies per cheminį sprogimą, kai 1960-aisiais eksperimentavo su raketomis, per visą savo karjerą pagamino dešimtis novatoriškų oftalmologinių vaistų.
