Dvidešimt metų prieš tai, kai šiuolaikinės kosminių skrydžių kompanijos, tokios kaip „SpaceX“ ir „Blue Origin“, pradėjo kurti raketas, kurios paleidžiamos ir leidžiasi vertikaliai, „DC-X“ tai jau buvo padariusi.

„Delta Clipper Experimental“ arba „DC-X“, pagaminta „McDonnell Douglas“, buvo vienos pakopos daugkartinio naudojimo raketa, kuri buvo sukurta siekiant parodyti vertikalaus pakilimo ir nusileidimo galimybes, kurios anksčiau buvo įmanomos tik mokslinės fantastikos srityse.

Iš tiesų, „DC-X“ atrodė kažkas tiesiai iš ateities. Pailga, balta piramidė, stovinti ant keturių lieknų kojų. Ji buvo tik 12 metrų aukščio, tarp kitų raketų – nykštukė.

Mažas „DC-X“ ūgis yra įrodymas, kad raketa niekada nebuvo skirta pasiekti orbitinį aukštį, o tik įrodyti idėją, kurią aviacijos ir kosmoso inžinierius Maxas Hunteris puoselėjo trisdešimt metų.

Hunteris norėjo suprojektuoti ir pastatyti vienpakopę transporto priemonę (single-stage-to-orbit, SSTO), kuri pasiektų orbitą, neišmesdama degalų bakų, variklių ir kitos svarbios įrangos – iš esmės tai daugkartinio naudojimo raketa.

Hunteris nebuvo idėjos sumanytojas, tačiau jam pirmas idėją pasiūlė buvęs jo kolega, „Douglas Aircraft Company“ inžinierius Philipas Bono.

Bono suprojektavo vienpakopį orbitinį kosminį sunkvežimį, pavadintą „OOST“ (Recoverable One Stage Orbital Space Truck), daugkartinio naudojimo orbitinį modulį „ROOST“ ir kosminį keltuvą „ROMBUS“ (Reusable Orbital Module, Booster, and Utility Shuttle). Tačiau nė vienas iš jų nebuvo pažengęs tolyn nuo idėjos popieriuje.

Pirmoji transporto priemonė, priartėjusi prie vertikalaus kilimo ir nusileidimo (VTVL), buvo dviejų pakopų „Apollo Lunar“ modulis. Jis nusileido vertikaliai ant Mėnulio paviršiaus, o paskui pakilo palikdamas nusileidimo pakopą, taigi tai nebuvo daugkartinė raketa.

Pilnai daugkartinio naudojimo raketos sukūrimo technologijos tada nebuvo. Tačiau Hunterį suintrigavo VTVL. Keletą metų jis veltui bandė parduoti idėją „Lockheed Martin“.

1989 metais Hunteris susivienijo su mokslinės fantastikos autoriumi Jerry Pournelle ir į atsargą išėjusiu armijos generolu leitenantu Danieliu O, o trijulė sugebėjo surengti susitikimą su JAV viceprezidentu Dan Quayle.

Jiems pavyko įtikinti politiką, kad šalies gynybai trūksta patikimos raketos, kurią būtų galima pakartotinai paleisti ir paruošti per trumpiausią įmanomą laiką tarp paleidimų. Tokia transporto priemonė buvo būtina JAV arsenale, jei šalis norėtų investuoti į kosminę ginklų sistemą.

Atsiradus Šaltojo karo neapibrėžtumui, projektą greitai patvirtino ir finansavo Strateginės gynybos iniciatyvos organizacija – agentūra, vykdanti priešraketinės gynybos programą.

Atsižvelgdamas į projekto sudėtingumą, Hunteris ir jo komanda iš „McDonnell Douglas“ sutelkė dėmesį į pagrindinės bandomosios transporto priemonės sukūrimą, kuris pademonstruotų, kad maža įgula galėtų paleisti erdvėlaivį už mažą kainą.

Galutinis dizainas buvo trečdalio dydžio „Delta Clipper Experimental“ prototipas. 1993 m. rugpjūčio 18 d. įvyko pirmasis „DC-X“ skrydis „White Sands“ raketų poligone Naujojoje Meksikoje. Skrydžio metu jis pasiekė 46 m aukštį, trumpam pakibo ir vis dar išlaikydamas vertikalią poziciją, nusklendė į šoną 107 metrus. Tada  „DC-X“ lėtai ir švelniai nusileido ant uodegos. Visas skrydis užtruko tik 59 sekundes. Tai buvo pirmas kartas, kai raketa Žemėje nusileido vertikaliai.

Vykdant nuoseklius bandymus, „Delta Clipper“ kilo vis aukščiau, kol pasiekė maksimalų 3 km aukštį ir kiekvieną kartą sėkmingai nusileido.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (4)