Vienas įspūdingiausių Šaltojo karo epizodų – Didžiojo herbo blakė: kaip sovietai pasinaudoję vaikų dovana ir niekam nežinant 7 metus šnipinėjo JAV – amerikiečiai net nežinojo kaip ji veikia (Foto, Video) ()
SSRS vaikų dovana Jungtinėms Valstijoms, turėjusi tapti draugiškumo ženklu, turėjo vieną nemalonią paslaptį.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1945 m. grupė tarybinių moksleivių vaikų Amerikos ambasadoriui Sovietų Sąjungoje Williamui Harrimanui padovanojo iš medžio išdrožtą JAV Didžiojo Herbo (Great Seal) kopiją, kaip pagarbos, draugiškumo ir solidarumo ženklą už jų sąjungą Antrajame pasauliniame kare ir pažadą tęsti šią draugystę.
Iš pažiūros nekenksminga dovana buvo pakabinta ambasadoriaus rezidencijos kabinete Maskvoje, kur ji išbuvo septynerius metus, kol buvo atrasta, kad nekenksmingai atrodantis suvenyras yra daugiau nei tik puošmena.
Tai buvo Trojos arklys – triukas, kuriuo sovietai ambasadoriaus kabinete paslėpė vieną slapčiausių kada nors sukurtų pasiklausimo prietaisų.
1930-aisiais šnipinėjime evoliucionavo naujos technologijos, pavyzdžiui, mikrofonai. Vienu metu JAV ambasadoriaus rezidencijos Maskvoje „Spaso House“ svečiams būdavo įteikiamos kortelės, kurios juos sveikino ir perspėjo: „Kiekvieną kambarį stebi sovietų saugumas, o visas personalas yra saugumo darbuotojai. Mes tikime, kad sodas taip pat gali būti stebimas. Jūsų lagaminai gali būti ieškomi du ar tris kartus per dieną. Niekada nieko nevagiama ir jie beveik nepalieka pėdsakų“.
Pokario laikotarpiu reguliariai buvo randamos blakės ir paslėpti mikrofonai, tačiau septynerius ilgus metus sovietams pavyko išvengti aptikimo – tai labai sudėtingas klausymo prietaisas, vadinamas „The Thing“, implantuotas ant medinio JAV herbo.
„The Thing“ arba Didžiojo herbo blakė neturėjo jokio maitinimo šaltinio, nei jokių laidų. Vietoj to, prietaisą „apšvietė“ stiprus radijo signalas iš išorės, kuris jį įjungdavo.
Suaktyvintas prietaisas fiksuodavo garso bangas ir moduliavo radijo bangas, kurios maitino įrenginį, ir perduodavo signalą atgal siuntėjui. Aktyvių elektroninių komponentų nebuvimas padarė blakę praktiškai neaptinkamą (kai ji nebuvo aktyvi, blakė neskleidė jokio signalo ir buvo mirtinai tyli), ir jai suteikė praktiškai neribotą veikimo laiką.
„Daiktas“ buvo sovietų išradėjo Leono Theremino, geriausiai žinomo dėl to, kad 1920 m. išrado savitą muzikos instrumentą – tereminą, idėja.
Praėjus dviem dešimtmečiams, Thereminas atsidūrė gulago „šaraškoje“ – slaptoje gulagų sistemos laboratorijoje. Dirbdamas „šaraškoje“, Thereminas sukūrė „Buran“ pasiklausymo sistemą, šiuolaikinio lazerinio mikrofono pirmtaką, kuris veikė naudodamas mažos galios infraraudonųjų spindulių spindulius, kurie per atstumą aptikdavo garso vibracijas stikliniuose languose.
„Daikto“ veikimo principas buvo šiek tiek panašus. Medinio herbo viduje paslėptas mikrofonas reagavo į kambaryje sukeliamas garso bangas, kurios vibravo itin subtilią metalinę membraną, kurios storis vos 75 mikrometrai.
Kai prietaisas buvo apšvitintas tinkamo dažnio radijo signalu, membranos judėjimas pakeldavo prietaiso elektrinę talpą, o tai savo ruožtu moduliavo radijo bangas, o bangas atgal perduodavo antena, esanti blakės viduje.
Imtuvas demoduliuodavo signalą, kad gautų mikrofono paimtą garsą, kaip ir paprastas radijo imtuvas, kuris demoduliuoja radijo signalus ir išleidžia garsą.
Paprastas „Thing“ dizainas ir pasyvus pobūdis leido jo nepastebėti septynerius metus, kol jo netyčia neaptiko operatorius Didžiosios Britanijos ambasadoje.
1951 m. britų karininkas, stebintis SSRS karinių orlaivių eismą, per savo radiją staiga išgirdo Didžiosios Britanijos oro atašė balsą. Į Maskvą ištirti reikalo buvo išsiųsta Diplomatinė belaidžio ryšio tarnyba (DWS), tačiau blakių nerasta.
Britų operatorius ir toliau gaudavo stiprius radijo signalus, kai tik „Daiktas“ veikdavo, o tai leido britams manyti, kad rusai vietoj įprasto siųstuvo eksperimentuoja su kažkokiu rezonanso įtaisu.
Tačiau netrukus po to JAV karininkas patyrė panašią patirtį, kai išgirdo pokalbį, kuris sklido iš ambasadoriaus kabineto „Spaso namuose“. Namuose buvo atlikta krata, tačiau vėl nebuvo rasta blakių.
Tęsinys kitame puslapyje:
1952 m. naujuoju JAV ambasadoriumi Maskvoje buvo paskirtas George'as Kennanas, o prieš pat jam atvykstant į „Spaso namus“ rusai pradėjo atnaujinti interjerą. Darbą atliko sovietų darbuotojai, nedalyvaujant amerikiečių personalui.
Nerimaudamas dėl to, kad namo renovacijos metu darbuotojai galėjo paslėpti paklausymo prietaisų, Kennanas užsakė namo „valymą“ su standartine įranga, skirta aptikti pasiklausymo įrangą. Bet vis tiek nieko nerasta.
1952 m. rugsėjo mėn. JAV Valstybės departamento saugumo technikai Johnas Fordas ir Josephas Bezjianas atvyko į Maskvą su išsamesnės paieškos planu.
Bezjianas ambasadoriaus rezidencijoje praleido eletą bevaisių parų, naktimis ieškodamas blakių. Kai šios paieškos nieko nedavė, Bezjianas pasiūlė, kad jiems gali pasisekti daugiau, jei Kennanas duos sovietams ką nors pasiklausyti.
Tą vakarą ambasadorius paskambino savo sekretoriui ir ėmė diktuoti apie jai anksčiau išslaptintą diplomatinį tekstą, o Fordas ir Bezjianas apėjo namus ieškodami, ar nėra signalų perdavimo prietaisų.
„Staiga vienas jų pasirodė kabineto tarpduryje ir ženklais bei šnabždesiais paprašė manęs „tęsti, tęsti“. Tada jis vėl dingo, bet netrukus grįžo, lydimas kolegos, ir pradėjo judėti po kambarį, kuriame dirbome.
Pagaliau sutelkęs dėmesį į kambario kampą, kur ant stalo buvo radijas, tiesiai po apačioje esančiu apvaliu mediniu Jungtinių Valstijų herbu, kuris kabojo ant sienos.
Jis nukabino herbą, paėmė mūrininko plaktuką ir pradėjo, mano sumišimui ir pasibaisėjimui, daužyti plytų sieną, ant kurios kabojo herbas. Tačiau tai jo netenkino, jis nukreipė šiuos smūgius į patį herbą.
Aš, toliau telefonu murmėdamas savo tekstą, likau sužavėtas, bet pasyvus šios neeilinės procedūros žiūrovas. Tačiau per kelias akimirkas viskas baigėsi.
Susijaudinęs virpėdamas technikas iš sudaužyto herbo liekanų ištraukė mažą, ne daug didesnį už pieštuką, prietaisą, kuris, patikino jis, buvo blakė, kurią galėjo įjungti kažkoks elektroninis spindulys iš pastato išorės“, savo prisiminimuose pasakojo ambasadorius George'as Kennanas.
Kitą rytą įrenginys buvo nuskraidintas į Vašingtoną, kur jis įgijo „The Thing“ pavadinimą, nes buvo toks gluminantis, kad pasimetę tyrėjai neįsivaizdavo, kaip jis veikia.
Federalinis tyrimų biuras ėmėsi analizuoti įrenginį ir pasamdė žmones iš Didžiosios Britanijos „Marconi Company“, kurie padėtų atlikti analizę. Tyrimą atliko britų mokslininkas, vėliau MI5 kontržvalgybos pareigūnas, Marconi technikas Peteris Wrightas. Jis sugebėjo pasiekti, kad „The Thing“ veiktų patikimai 800 MHz apšvietimo dažniu. Generatorius, kuris atrado prietaisą, buvo sureguliuotas iki 1800 MHz.
Wrighto tyrimas leido sukurti panašią britų sistemą, pavadintą SATYR, kurią 1950-aisiais naudojo britai, amerikiečiai, kanadiečiai ir australai.
1960 m. gegužę „The Thing“ buvo paminėtas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, kurią Sovietų Sąjunga sušaukė per 1960 m. „U-2“ incidentą, kai JAV šnipo lėktuvas buvo įskirdęs į SSRS teritoriją ir buvo numuštas.
JAV ambasadorius Henry Cabot Lodge Jr. pademonstravo blakės įtaisą rastą JAV herbe, kad parodytų, jog šnipinėjimo incidentai tarp abiejų tautų buvo abipusiai.
