Fantastika, bet istorijoje tikrai buvo požeminių bendruomenių: didžiuliai požeminiai miestai yra tikri inžineriniai šedevrai - tačiau kodėl žmonės norėjo ten gyventi ir, kodėl šiandien vis daugiau jų kraustosi po žeme? (3)
Dažnai girdime apie pogrindines bendruomenes ir organizacijas. Šis terminas naudojamas apibūdinti slaptumui, nors tiesiogiai apibrėžia požemį. Bet ar kadaise žmonių bendruomenės tikrai gyveno po žeme? Šį klausimą Sciencealert.com uždavė Willui Huntui, knygos „Underground: A Human History of the Worlds Beneath Our Feet“ autoriui.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iš tikrųjų, per visą žmonijos istorija po žeme gyveni ne viena bendruomenė. Įprastai tai nulemdavo noras pasislėpti nuo kokių nors grėsmių ar tiesiog medžiagų būsto kūrimui trūkumas.
Kapadokijoje (dabartinė Turkija) būta nemažai požeminių urvų, kuriuose kūrėsi žmonės. Derinkuyu, gyvavęs 7-8 amžiuje, yra didžiausias toks ištyrinėtas ir aprašytas požeminis miestas - jame gyveno apie 20 tūkstančių žmonių. Tiesa, centrinės Turkijos regione geofizikai neseniai aptiko dar vieną požeminį miestą, kurio plotas - 460 tūkstančių kvadratinių metrų. Jis yra net 113 metrų gylyje.
Kapadokijos požeminiai miestai yra tikri inžineriniai šedevrai. Jie turi geras ventiliacijos angas, saugius įėjimus, atskiras funkcines erdves. Ne visos požeminės gyvenvietės buvo tokios sudėtingos. Dažnai žmonės tiesiog gyveno urvuose. Ir tai pastebima visur, kur tam palanki geologija - kalnuotose vietose, kur yra daug uolų ar žemė yra patogi kasimui. Minkšta vulkaninė uoliena tam puikiai tiko.
Bet ne visos tokios gyvenvietės yra labai senos. Štai Austraijoje pusė Coober Pedy gyvenvietės yra po žeme - ten tiesiog vėsiau.
Apie tūkstantis benamių gyvena po Niujorku, bent pora šimtų - po Las Vegasu. Bukarešte taip pat yra po žeme gyvenančių po gatvėmis. Miestuose, kuriuose trūksta vietos, svarstoma perkelti dalį gyventojų po žeme. Pavyzdžiui, Singapūras rimtai svarsto nustoti stiebtis į viršų ir pradėti plėstis po žeme.
Manote, kad tai būtų psichologiškai sunku? Huntas teigia, kad jei apšvietimas yra geras ir žmogus turi bent šiek tiek asmeninės erdvės, gyventi po žeme galima. Saulės šviesos trūkumas sukelia depresiją, bet tai galima kompensuoti technologijomis.
Požeminis miestas Monrealyje, Kanadoje, RÉSO turi viešbučių, mokyklų, prekybos centrų. Jei klimatas ir toliau taip keisis ir pyks, tikėtina, kad persikėlimas po žeme taps vis populiaresniu pasirinkimu.