Ilgą laiką kentėjęs dvoką ir sanitarinę taršą, JAV didmiestis nusprendė apgręžti per jį tekančios upės tėkmę – šis žingsnis visiems laikams pakeitė apylinkių vaizdą.

Nuo XIX amžiaus vidurio iki pabaigos Čikaga išgyveno spartaus augimo periodą, o augant miestui iškilo didžiulė apkrova regiono gamtos ištekliams. Vienas didžiausių miesto iššūkių buvo atliekų tvarkymas.

Kaip ir dauguma augančių to laikotarpio miestų, gyventojai į upes žiūrėjo kaip į kanalizaciją po atviru dangumi, todėl žalias, nevalytas nuotekas ir kitus teršalus išpildavo tiesiai į upę.

Žmonių atliekos ir pūvančios negyvų gyvūnų skerdenos plaukė pasroviui į Mičigano ežerą, kuris taip pat buvo pagrindinis Čikagos geriamojo vandens šaltinis.

Kad Čikagos upės nešami ir ant Mičigano ežero dugno nusėdę teršalai neužterštų miesto geriamojo vandens, inžinierius Ellisas Sylvesteris Chesbrough'as po ežeru suprojektavo požeminį įsiurbimo tunelį.

Tunelio žiotys atsivėrė beveik 3 km nuo kranto, todėl geriamasis vanduo buvo išgaunamas iš toliau esančio neužteršto miesto nuotekomis ploto.

Tačiau kai 1885 m. didžiulė audra nunešė upės atliekas toli į ežerą, buvo baiminamasi, kad nuotekos gali pasiekti miesto vandens tiekimo zoną ir sukelti niokojančią, per užterštą vandenį plintančių ligų, tokių kaip cholera, vidurių šiltinė ir viduriavimas epidemiją.

Tai paskatino miesto valdžią veikti – taip buvo įsteigtas Čikagos sanitarinis rajonas (dabar Metropolijos vandens regeneravimo rajonas), skirtas Čikagos atliekų šalinimo problemai spręsti ir vandens tiekimui apsaugoti.

Miesto inžinierius Chesbrough pasiūlė įžūlų planą – pakeisti upės tėkmę į priešingą Mičigano ežerui.

Chesbrough planas buvo toks: į vakarus nuo Čikagos upės yra vos juntama ketera, vadinama Chicago Portage – Čikagos takoskyra, kuri atskiria Didžiųjų ežerų drenažo baseiną nuo Misisipės upės.

Į vakarus nuo šios takoskyros krituliai natūraliai teka link vakarų – Des Plaines upės, kuri teka į pietus ir susilieja su Kankakee upe, sudarydama Ilinojaus upę, Misisipės intaką. Krituliai į rytus nuo takoskyros patenka į Didžiuosius ežerus.

Chesbrough manė, kad jei būtų galima iškasti kanalą per šią takoskyrą, gilesnį nei Čikagos upės ir Mičigano ežero vandens lygis, dėl gravitacijos Čikagos upės dvokiantis vanduo tekėtų į priešingą pusę – nuo Mičigano ežero.

Norėdamas įgyvendinti planą, Chesbrough nurodė, kad esamas Ilinojaus ir Mičigano kanalas, nuo 1848 m. jungęs Mičigano ežerą su Misisipės upe, siekiant išplėsti jo galimybes susitvarkyti su miesto nuotekomis, turi būti gilinamas, tačiau tolesnis gyventojų skaičiaus augimas greitai viršijo kanalo atliekų tvarkymo pajėgumus.

Chesbrough suprato, kad reikia didesnio kanalo, tačiau prieš prasidedant darbams 1861 m., prasidėjo JAV pilietinis karas, po kurio 1871 m. įvyko Didysis Čikagos gaisras.

Darbai kanale galėjo būti pradėti tik 1892 m., praėjus šešeriems metams po Chesbrough mirties.

Po aštuonerių metų darbų, 1900 m. 45 km ilgio naujasis kanalas buvo baigtas. Jis kirto Čikagos takoskyrą ir jungė Čikagos upę su Des Plaines upe.

Istoriškai kanalas buvo žinomas kaip Čikagos drenažo kanalas, tačiau dabar jis vadinamas Čikagos sanitariniu ir laivų kanalu, nes jis taip pat veikia kaip laivų maršrutas tarp Didžiųjų ežerų vandens kelio ir Misisipės upės sistemos.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (2)