Ar taip ir turėjo atrodyti pačių pirmųjų kalbų užuomazgos? Turbūt originaliausia bendravimo kalba, kurią vis dar naudoja daugiau nei 80 kultūrų ()
Dešimtys tradicinių kultūrų bendraudamos per atstumą savo gimtąja kalba naudoja ne ką kitą, o švilpimą. Mažiausiai 80 pasaulio kultūrų susikūrė švilpiamąsias vietinės kalbos versijas. Lingvistams tokios adaptacijos yra daugiau nei tik įdomybė: tyrinėdami švilpimo kalbas jie tikisi daugiau sužinoti apie tai, kaip mūsų smegenys išgauna prasmę iš sudėtingų kalbos garsų bei suprasti pačios kalbos kilmę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Garsesni už automobilius
Švilpiamosios kalbos beveik visada susikuria tradicinėse kultūrose, gyvenančiose atšiauriose kalnuotose vietovėse arba tankiuose miškuose. Taip yra todėl, kad švilpimas sklinda daug toliau nei įprasta kalba ar šauksmas, sako Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro CNRS lingvistas ir bioakustikas Julienas Meyeris, kuris 2021 m. metinėje lingvistikos apžvalgoje (Annual Review of Linguistics) nagrinėja švilpimo kalbų temą. Įgudę švilpikai gali pasiekti 120 decibelų – garsiau nei automobilio garsinis signalas.
Dėl to švilpimą galima išgirsti iki 10 kartų didesniu atstumu nei įprastą šauksmą. Švilpimas veikia, nes daugelį pagrindinių kalbos elementų galima atkartoti švilpimo garsais, Smithsonian žurnalui teigė J.Meyeris. Vieną kalbos garsą nuo kito skiriame pagal subtilius to garso dažnių skirtumus.
Švilpti galima ir sąskambiais. Pavyzdžiui, t turi daugiau aukštų dažnių nei k, todėl šie du garsai turi skirtingą tembrą, be to, yra subtilių skirtumų, atsirandančių dėl liežuvio judesių. Pasak mokslininko, švilpikai gali perteikti visus šiuos skirtumus keisdami švilpimo aukštį ir artikuliaciją. Šį įgūdį galima pritaikyti bet kuriai kalbai, net ir tai, kuri neturi švilpimo tradicijų.
Praktiškai beveik kiekviena švilpiamoji toninė kalba tonams koduoti pasirenka garso aukštį. Kalbose, kuriose yra sudėtingas tonų rinkinys, pavyzdžiui, pietų Meksikoje vartojamoje činantekų kalboje, kurioje yra septyni tonai, garso aukštis vis dar suteikia pakankamai informacijos, kad būtų galima perteikti prasmę.
Net ir netoninių kalbų švilpimo versijoje nėra tiek daug dažninės informacijos, kiek įprastoje šnekamojoje kalboje, tačiau jos pakanka žodžiams atpažinti. Kai tyrėjai tikrino, kaip žmonės supranta švilpiamąją turkų kalbą, jie nustatė, kad patyrę klausytojai teisingai atpažįsta pavienius žodžius maždaug 70 proc. atvejų. Žodžių, esančių bendruose švilpiamosios kalbos sakiniuose, kontekstas padeda išspręsti dviprasmybes ir tikslumas išauga maždaug iki 80-90 proc.
Domina mokslininkus
Iš esmės žmonės, klausydamiesi švilpiamos kalbos, jos prasmę dėlioja iš viso kalbos signalo fragmentų, panašiai kaip mes visi, klausydamiesi kokio nors žmogaus perpildytame vakarėlyje. Kalbininkai žino stebėtinai mažai detalių apie tai, kaip smegenys atlieką tokį sudėtingą šifravimą.
Švilpimo kalbos kalbininkus jaudina ir dėl kitos priežasties: tai turi daug bendrų bruožų su tuo, kaip, lingvistų manymu, turėjo atrodyti pirmųjų kalbų užuomazgos. Vienas iš didžiausių kalbos iššūkių yra poreikis valdyti balso stygas, kad būtų galima išgauti visą kalbos garsų spektrą.
Nė vienas iš mūsų artimiausių giminaičių, žmogbeždžionių, nėra išvystęs tokio valdymo, tačiau švilpimas gali būti lengvesnis pirmas žingsnis. Iš tiesų, pastebėta, kad keli zoologijos soduose gyvenantys orangutangai mėgdžioja zoologijos sodo darbuotojų švilpimą.
Nepaisant to, kad švilpiamosios kalbos domina ir lingvistus, ir atsitiktinius stebėtojus, jos sparčiai nyksta visame pasaulyje, o kai kurios, pavyzdžiui, švilpiamoji Tepehua kalbos forma Meksikoje, jau išnyko. J.Meyeris teigia, kad dėl to daugiausia kalta modernizacija, o svarbiausiu veiksniu įvardija kelius. „Todėl švilpiamąją kalbą vis dar galima rasti tik tose vietose, kurios yra labai, labai atokios, kurios turėjo mažiau kontaktų su modernybe, mažiau galimybių naudotis keliais“, – sako jis.