Eskizai, kuriuos Sovietų Sąjungos milicija naudojo nustatyti įtariamuosius pagal etninę kilmę – ar atspėsite, kuris iš jų lietuvis? (Foto) (6)
Sovietų Sąjungos milicija naudojo eskizus, pagal kuriuos nustatydavo įtariamąjį pagal kilmę – tarp jų buvo ir lietuvis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šią kortelę Sovietų Sąjungos policija naudojo skirtingoms tautybėms atpažinti pagal veido fenotipus. Iš pradžių jį sukūrė sovietų kriminologų grupė, remdamasi įvairiomis įtariamųjų policijos nuotraukų kolekcijomis.
Tiksli eskizo sukūrimo data nežinoma, tačiau, remiantis keliais sovietiniais šaltiniais, šie tipiški veidų eskizai buvo padaryti 1960–1965 m. SSRS nomenklatūroje žmonės nebuvo klasifikuojami pagal jų rasę ar etninę kilmę.
SSRS dokumentuose buvo du įrašai: pilietybė (sovietų) ir tautybė: armėnų, rusų, žydų, kazachų ir kt. Ši „tautybė“ nebuvo lygi pilietybei ar gyvenamajai vietai vienoje iš SSRS respublikų. Žmogus galėjo būti Sovietų Sąjungos pilietis, turintis „tautybę: kazachas“, gimęs ir užaugęs Ukrainos SSR.
Sovietų Sąjunga buvo etniškai įvairi šalis, turinti daugiau nei 100 skirtingų etninių grupių. Remiantis 1990 m. skaičiavimais, dauguma buvo rusai (50,78%), po jų – ukrainiečiai (15,45%) ir uzbekai (5,84%).
Visi SSRS piliečiai turėjo savo etninę priklausomybę. Tėvai vaiko tautybę pasirinkdavo, kai jam sueidavo 16 metų. Jei tėvai nesusitardavo, vaikui automatiškai būdavo priskiriama tėvo tautybė.
Iš dalies dėl sovietinės politikos kai kurios mažesnės mažumų etninės grupės buvo laikomos didesnių grupių dalimi, pavyzdžiui, Gruzijos mišreliai, kurie buvo priskiriami prie kalbiškai giminingų gruzinų. Kai kurios etninės grupės savanoriškai asimiliavosi, o kitos tai padaryti buvo priverstos jėga.
Kai kurios tautybės išsiugdė gana stiprų nacionalizmo jausmą, kuris buvo pagrįstas pasipiktinimu prieš įtraukimą į Rusijos (o vėliau ir sovietinę) imperiją, nepasitenkinimu pavaldžiu statusu šioje sistemoje ir tam tikru autonomijos ir net nepriklausomybės troškimu.
Tuo pat metu kitoms tautybėms buvo būdingas silpnesnis nacionalizmo jausmas, kuris nesuteikė tokios reikšmės istoriniams, kultūriniams, teritoriniams ir kalbiniams skirtumams.
Silpnesnių nacionalizmo apibrėžimų pavyzdžiai buvo Baltarusija, Moldova ir ypač musulmonai Azerbaidžane, Uzbekistane, Tadžikistane, Kazachstane ir Turkmėnistane, kur religinės ir kultūrinės tapatybės, peržengusios teritorines ribas, egzistavo kartu su ekonominio išsivystymo modeliais.
