Vienas populiariausių žodžių nacių Vokietijoje, itin propaguotas Adolfo Hitlerio – ką iš tikrųjų reiškia žodis „arijas“ ir kuo čia dėtas Iranas? (Foto, Video) ()
„Arijas“ yra turbūt vienas iš labiausiai neteisingai vartojamų ir piktnaudžiaujamų žodžių. Ką iš tikrųjų reiškia terminas „arijas“ ir kaip jis dabar suvokiamas, yra du labai skirtingi dalykai. Deja, kai kurių mokslininkų klaidos XIX a. ir XX a. pradžioje lėmė jo ryšį su rasizmu, antisemitizmu, nacizmu ir neapykanta.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ką reiškia „arijas“?
Žodis „arijas“ kilęs iš senovės Irano ir Indijos kalbų. Tai buvo terminas, kurį senovės indoiranėnų kalbomis kalbantys žmonės greičiausiai vartojo maždaug nuo XV a. prieš Kr. Šios senovės grupės kalba buvo viena iš indoeuropiečių kalbų šeimos šakų. Pažodžiui žodis arijas reikšti „kilnus“.
Pirmoji indoeuropiečių kalba, žinoma kaip protoindoeuropiečių, tikriausiai atsirado maždaug 3500 m. pr. Kr. stepėse į šiaurę nuo Kaspijos jūros, palei šiuolaikinę ribą tarp Vidurinės Azijos ir Rytų Europos.
Iš ten ji paplito didelėje Europos dalyje ir Pietų bei Centrinėje Azijoje. Pietinė šeimos šaka buvo indoiranėnų kalba. Keletas skirtingų senovės tautų kalbėjo indoiranėnų dukterinėmis kalbomis, įskaitant klajoklius skitus, kurie nuo 800-400 m. pr. Kr. valdė didžiąją dalį Vidurinės Azijos. Taip pat dabartinio Irano persai.
Kaip indoiranėnų dukterinės kalbos pateko į Indiją, yra prieštaringa tema. Daugelis mokslininkų iškėlė teoriją, kad indoiranėnų tautos, vadinamos arijais ar indoarijais, apie 1800 m. pr. Kr. persikėlė į šiaurės vakarų Indiją iš dabartinio Kazachstano, Uzbekistano ir Turkmėnistano.
Remiantis šiomis teorijomis, indoarijai buvo pietvakarių Sibiro Andronovo kultūros palikuonys, kurie bendravo su baktrijais (Baktrija – senovės Persijos regionas) ir iš jų perėmė indoiranėnų kalbą.
XIX ir XX amžiaus pradžios kalbininkai ir antropologai manė, kad „arijų invazija“ išstūmė pirminius šiaurės Indijos gyventojus ir nustūmė juos į pietus, kur jie tapo dravidiškai kalbančių tautų (pvz., tamilų) protėviais.
Tačiau genetiniai įrodymai rodo, kad maždaug 1800 m. pr. Kr.. Centrinės Azijos ir Indijos gyventojų DNR susimaišė, tačiau tai jokiu būdu nebuvo visiškas vietinių gyventojų pakeitimas.
Kai kurie induistų nacionalistai šiandien atsisako tikėti, kad sanskritas, šventa Vedų kalba, kilusi iš Vidurinės Azijos. Jie tvirtina, kad ji išsivystė pačioje Indijoje. Tai vadinama hipoteze „iš Indijos“.
Tačiau Irane kalbinių persų ir kitų Irano tautų kilmė yra daug mažiau ginčytina. Manoma, kad kai kurios arijų gentys pasiekė negyvenamą Irano plokščiakalnį. Iš tikrųjų pavadinimas „Iranas“ persiškai reiškia „arijų žemė“ arba „arijų vieta“.
XIX amžiaus klaidingos nuomonės
Aukščiau išdėstytos teorijos atspindi dabartinį sutarimą dėl indoiranėnų kalbų ir vadinamosios arijų tautos kilmės ir sklaidos. Tačiau prireikė daug dešimtmečių, kol kalbininkai, padedami archeologų, antropologų ir galiausiai genetikų, sudėliojo šią arijų klimės istoriją.
XIX amžiuje Europos kalbininkai ir antropologai klaidingai manė, kad sanskritas yra išsaugota relikvija, suakmenėjusi ankstyvojo indoeuropiečių kalbų šeimos liekana. Jie taip pat tikėjo, kad indoeuropiečių kultūra yra pranašesnė už kitas kultūras, taigi sanskritas tam tikra prasme yra aukščiausia iš kalbų.
Tęsinys kitame puslapyje:
XVIII-XIX amžių sandūros vokiečių kalbininkas Friedrichas Schlegelis sukūrė teoriją, kad sanskritas yra glaudžiai susijęs su germanų kalbomis. Jis tai grindė keliais žodžiais, kurie panašiai skambėjo tarp dviejų kalbų šeimų.
Po kelių dešimtmečių, 1850-aisiais, prancūzų mokslininkas Arthuras de Gobineau, parašė keturių tomų tyrimą „Esė apie žmonių rasių nelygybę“. Jame Gobineau paskelbė, kad šiaurės europiečiai, tokie kaip vokiečiai, skandinavai ir šiaurės prancūzai, atstovavo grynam „arijų“ tipui, o pietų europiečiai, slavai, arabai, iraniečiai, indai ir kiti atstovavo nešvarioms, mišrioms žmonijos formoms, atsiradusioms susimaišius baltajai, geltonajai ir juodajai rasėms.
Žinoma, tai yra visiška nesąmonė. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje Šiaurės Europoje įsigalėjo mintis, kad prototipinis arijų žmogus turėtų atrodyti šiaurietiškai (aukštas, šviesiaplaukis ir mėlynakis).
Naciai ir kitos neapykantos grupės
XX amžiaus pradžioje Alfredas Rosenbergas ir kiti Šiaurės Europos „mąstytojai“ perėmė gryno Šiaurės arijų idėją ir pavertė ją „kraujo religija“.
Rosenbergas išplėtė Gobineau idėjas, ragindamas sunaikinti rasiškai prastesnius, nearijų žmonių tipus Šiaurės Europoje. Nearijams, arba kaip buvo praminti Untermenschen, arba subžmonės, pasak Rosenbergo, priklausė žydai, romai ir slavai, taip pat afrikiečiai, azijiečiai ir vietiniai amerikiečiai.
Šiomis pseudomokslinėmis rasistinėmis idėjomis rėmėsi Adolfas Hitleris ir jo nacionalsocialistų (nacių) partija, perėjusi prie „galutinio sprendimo“ koncepcijos, siekiant išsaugoti vadinamąjį arijų tyrumą.
Galų gale, šis kalbinis pavadinimas kartu su didele socialinio darvinizmo doze suteikė jiems puikų pasiteisinimą holokaustui, kurio metu naciai išžudė milijonus „nearijų“.
Nuo to laiko terminas „arijas“ (kaip ir svastika) stipriai asocijuojasi su nacizmu, todėl nebėra paplitęs kalbotyroje, išskyrus terminą „indoarijų“, skirtą Šiaurės Indijos kalboms žymėti.
Tačiau neapykantos grupuotės ir neonacių organizacijos, tokios kaip Arijų tauta ir Arijų brolija, vis dar reikalauja, kad šis terminas būtų vartojamas kalbant apie save.
