Aukštai Indijos Himalajuose, snieguotame slėnyje stūksantis atokus ežeras nusėtas šimtais žmonių griaučių. Bet niekas nežino kaip jie ten atsidūrė ar mirė – praėjus beveik 80 metų po to, kai Himalajų ežeras pirmą kartą užkariavo pasaulio vaizduotę, paslaptis ir toliau glumina.

Roopkundo ežeras yra 5 029 metrai virš jūros lygio, stačio šlaito apačioje Trisule, viename iš aukščiausių Indijos kalnų, Uttarakhando valstijoje.

Roopkundas yra plačiai žinomas dėl šimtų senovinių žmonių skeletų, rastų ežero pakraštyje. Ištirpus sniegui ežero dugne matomos žmonių skeletų liekanos.

Priklausomai nuo sezono ir oro, ežeras, kuris didžiąją metų dalį lieka užšalęs, plečiasi ir traukiasi. Tik tada, kai tirpsta sniegas, matomi gerai išsilaikę griaučiai, kartais su minkštais kūno audiniais. Iki šiol čia aptikta maždaug 600–800 žmonių skeleto liekanų.

1942 metais juos atsitiktinai aptiko patruliuojantis Indijos miškų pareigūnas HK Madhwal. Bet tik 6-ojo dešimtmečio pabaigoje visuomenei buvo paskelbta apie makabrišką kalnų radinį, sukėlusi didelį susidomėjimą ir paskatinęs keletą tyrimų, kurie tęsiami iki šiol.

Daugiau nei pusę amžiaus antropologai ir mokslininkai tyrinėjo palaikus ir bandė atsakyti į daugybę klausimų – kas buvo šie žmonės? Kada jie mirė? Kaip jie mirė? Iš kur jie atsirado?

Viena sena teorija palaikus sieja su Indijos karaliumi, jo žmona ir jų palydovais, kurie visi žuvo per milžinišką galingą pūgą prieš maždaug 870 metų.

Kita teorija teigia, kad kai kurie palaikai yra Indijos karių, kurie 1841 m. bandė įsiveržti į Tibetą ir buvo sumušti. Tuomet daugiau nei 70 iš jų buvo priversti rasti kelią namo per Himalajų kalnus ir pakeliui mirė.

Taip pat buvo manoma, kad skeletai priklauso japonų kareiviams ar Tibeto Šilko kelio prekiautojams, kurie mirė dėl epidemijos arba dėl išorės priešų.

Vėliau, 2004 m. atlikus teismo ekspertizę, geriausia teorija teigia, kad tai grupė Indijos piligrimų, tiek vyrų, tiek moterų, kurie, IX-ajame amžiuje nukentėjo nuo milžiniškos krušos. Tokia išvada taip padaryta dėl aptiktų mirtinų sužalojimų ant kaukolių.

Manoma, kad jie buvo kartą per 12 metų vykstančio induistų piligriminės kelionės  Nanda Devi Raj Jat Yatra dalyviai – ši piligriminė kelionė yra sena tradicija, besitęsianti iki šiol. Roopkundas yra pakeliui į Homkundą – galutinį šios sunkios kelionės pėsčiomis tikslą.

Ankstesni skeletų tyrimai parodė, kad dauguma mirusių žmonių buvo aukšti – „daugiau nei vidutinio ūgio“. Dauguma jų buvo vidutinio amžiaus suaugusieji, nuo 35 iki 40 metų. Kūdikių ar vaikų nebuvo. Kai kurie žmonės buvo pagyvenusios moterys. Visi buvo pakankamai geros sveikatos.

Be to, paprastai buvo daroma prielaida, kad skeletai buvo vienos grupės žmonių, kurie žuvo iš karto per vieną katastrofišką incidentą IX amžiuje.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()