Italijoje rasta didžiausia kaulinių įnagių kolekcija, kuriai 400 000 metų - išsiskiria gamybos technologija ()
Archeologai tyrė netoli nuo Romos esančios radinius, ir atskleidė didžiausią viduriniojo pleistoceno darbo įrankių, pagamintų iš dramblio kaulo, kolekciją.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Archeologai tyrė Castel di Guido radimvietės, esančios netoli nuo Romos artefaktus, ir atskleidė didžiausią viduriniojo pleistoceno darbo įrankių kolekciją iš dramblio kaulo. Mokslininkai nustatė, kad bent 98 instrumentus senovės žmonės pagamino prieš maždaug 400 000 metų. Straipsnis publikuotas PLOS One žurnale.
Kaulai, kaip žaliava darbo įrankiams naudota nuo gilios senovės. Ankstyviausias radinys – ankstyvojo paleolito kaulinis kirstuvas. Jis aptiktas Olduvajaus tarpeklyje ir jam 1,65–1,3 milijonai metų. Panašūs įnagiai, pagaminti prieš ~1,4 milijono metų, aptikti ir Etiopijoje. Seniausi kauliniai įrankiai Europoje rasti Trlicos archeologiniame paminkle Juodkalnijoje, kultūriniame sluoksnyje, kuriam 1,8–1,5 mln. metų. Kitose stovyklavietėse aptikti patikimi žinduolių kaulų naudojimo įrodymai yra naujesni, nei 1,2 milijonai metų.
1979 metais į šiaurės vakarus nuo Romos aptiko senovinę medžiotojų rinkėjų stovyklavietę Castel di Guido. Mokslininkams pavyko atkasti viršugalvio, pakaušio, smilkinio ir šlaunikaulio, viršutinio žandikaulio fragmentus, priklausiusius dviems – šešiems individams, priklausantiems Heidelbergo žmogaus rūšiai (Homo heidelbergensis), tai yra, neandertaliečių protėviams. Žmonių kaulai buvo smarkiai fragmentuoti, apgraužti plėšrūnų ir graužikų. Be to, tyrėjai aptiko daug faunos pavyzdžių, tarp kurių buvo pirmykščių jaučių, kilmingųjų elnių, senovinių dramblių ir arklių liekanos, o taip pat daugybė įrankių, priklausančių viduriniajam Ašelio kultūros periodui.
Paola Villa iš Colorado universiteto drauge su mokslininkais iš Italijos, Prancūzijos ir PAR tyrinėjo už 20 kilometrų nuo Romos esančią Ašelio kultūros stovyklavietę. Remdamiesi ne vienu atliktu datavimu, mokslininkai nustatė, kad stovykla buvo gyvenama prieš 395±3 tūkstančius metų, nors seniausių objektų vertinimas siekia 465±5 tūkstančius metų. Archeologai ištyrė 373 anksčiau aptiktus dirbinius iš kaulo, iš kurių 79 buvo identifikuoti kaip darbo įrankiai. Mokslininkai pažymėjo, kad kaulinių instrumentų iš Castel di Guido negalima analizuoti mikroskopiškai, nes jie buvo aptikti atvirose aikštelėse ir smarkiai nukentėjo nuo smėlio ir vandens.
Tyrimo rezultatai parodė, kad iš viso yra 109 žmogaus pagaminti daiktai, tačiau tikėtina, kad 11 iš jų buvo stambesnių instrumentų rengimo dalys. Taip mokslininkai nustatė, kad patikimai galima identifikuoti 98 darbo įrankius — tai didžiausia ankstyvojo ir viduriniojo pleistoceno kaulinių instrumentų kolekcija.
Dauguma (n=77) daiktų pagaminti iš dramblio kaulų diafizo (vidurinės vamzdinių kaulų dalies). Tyrėjų nuomone, buvo apdorojami švieži kaulai, tai yra, anksčiau, nei pasidengė apnašomis ar buvo pažeisti plėšrių žvėrių. Be kelių išimčių, visi instrumentai iš Castel di Guido buvo pagaminti gremžtukais laisva ranka, kas būdinga ir daugumai kitų viduriniojo pleistoceno artefaktų, rastų kitose Vakarų Europos šalyse.
Svarbus tirtos kolekcijos aspektas – instrumentų tipų įvairovė (n=11). Mokslininkai priėjo prie išvados, kad hominidai iš Castel di Guido žengė pirmąjį instrumentų gamybos iš kaulo technologijos sudėtingėjimo proceso žingsnį. Senovės žmonės sistemingai naudojo atsitiktines dramblių palaikų sankaupas, siekdami įveikti akmenų žaliavos gavimo stambiems instrumentams sunkumus. Tokia technologija visuotinai įsigalėjo tik viršutiniojo paleolito laikais.
Михаил Подрезов
nplus1.runplus1.ru
