Kaip Antrojo pasaulinio karo metu daugiau kaip 1 mln. lenkų pabėgėlių atsidūrė 3500 km nuo savo tėvynės – Irane (Foto, Video)  (6)

1939 m. rugsėjo 1 d. nacių Vokietijos pajėgos įsiveržė į Lenkiją ir per kelias savaites sumušė Lenkijos armiją. Didžioji dalis vakariausios Lenkijos teritorijos buvo tiesiogiai prijungta prie Reicho; likusios teritorijos, perleistos Vokietijai Molotovo-Ribentropo paktu tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, tapo vadinamąja Generaline gubernija.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Pagal pakto slaptuosius protokolus, po Lenkijos pralaimėjimo Sovietų Sąjunga aneksavo didžiąją dalį Rytų Lenkijos – daugiau nei pusę Antrosios Lenkijos Respublikos teritorijos.

Milijonai lenkų pateko į sovietų valdžią dėl to, kad jie gyveno sovietų okupuotose vietovėse, arba dėl to, kad pabėgo į rytines Lenkijos sritis kaip pabėgėliai iš nacių okupuotos vakarų Lenkijos.

Per kelis mėnesius, siekdama depolonizuoti aneksuotas žemes, 1940-1941 m. sovietų NKVD surinko ir ištrėmė nuo 320 000 iki 1 milijono Lenkijos piliečių (kitais duomenis apie 1,25 mln.) į rytines SSRS dalis, Uralą ir Sibirą. Buvo ištremtos ištisos šeimos su vaikais.

Maždaug pusė milijono lenkų civilių buvo įvardyti kaip „socialiai pavojingi“ ir „antisovietiniai elementai“ ir priverstinai išvežti iš savo namų bei galvijų vagonuose deportuoti į darbo stovyklas Sibire ir Kazachstane.

Tarp šių civilių buvo valstybės tarnautojai, vietos valdžios pareigūnai, teisėjai, policijos pareigūnai, miško darbininkai, naujakuriai, smulkūs ūkininkai, prekybininkai, pabėgėliai iš Vakarų Lenkijos, vaikai iš vasaros stovyklų ir vaikų globos namų, visų anksčiau suimtų, pabėgusių ar dingusių be žinios asmenų šeimos nariai.

 

Tikslus deportuotų Lenkijos piliečių skaičius nėra žinomas, nes daug Raudonosios armijos paimtų į nelaisvę Lenkijos karių buvo nužudyti Katynės miške ir kitose Sovietų Sąjungos vietose.

Į Sovietų Sąjungą ištremti lenkai dažnai gyveno beviltiškomis sąlygomis. Daugumoje lagerių buvo tikimasi, kad visi kaliniai dirbs nepriklausomai nuo amžiaus ar fizinės būklės. Vaikai buvo atsakingi už vandens gabenimą, malkų ir maisto rinkimą. Dėl varginančio darbo ir atšiaurių oro sąlygų stovyklose sąlygos dažnai buvo nepakeliamos. Turėdami mažai maisto ar medicininės priežiūros kaliniai kasdien mirdavo dideliais kiekiais.

Jų likimas visiškai pasikeitė 1941 m. birželį, kai Vokietija netikėtai užpuolė Sovietų Sąjungą. Atsiradus poreikiui turėti kuo daugiau sąjungininkų, sovietai sutiko paleisti visus nelaisvėje laikomus Lenkijos piliečius.

1941 m. liepos 30 d. Lenkijos ministras pirmininkas tremtyje, generolas Vladislovas Sikorskis ir Sovietų Sąjungos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Ivanas Mayskis pasirašė Sikorskio-Mayskio susitarimą, dėl kurio daugelis Molotovo-Ribentropo pakto teritorinių sąlygų tapo negaliojančiomis.

Naujasis susitarimas įsakė atkurti Lenkijos valstybę, suteikti amnestiją lenkų karo belaisviams Sovietų Sąjungoje ir galiausiai leido suformuoti Lenkijos kariuomenę sovietų teritorijoje. 1941 m. rugpjūtį paleistas iš liūdnai pagarsėjusio Maskvos Lubjankos kalėjimo, lenkų generolas Vladislovas Andersas pradėjo telkti Lenkijos ginkluotąsias pajėgas Rytuose (paprastai žinomas kaip Anderso armija) kovai su naciais.

 

Tačiau suformuoti naują Lenkijos armiją nebuvo lengva. Daugelis lenkų karo belaisvių žuvo Sovietų Sąjungos darbo stovyklose. Daugelis išgyvenusiųjų buvo labai silpni dėl prastų sąlygų stovyklose ir dėl prastos mitybos. Kadangi sovietai kariavo su Vokietija, Lenkijos armijai buvo likę mažai maisto ar atsargų. Taigi po anglų-sovietų invazijos į Iraną 1941 m. sovietai sutiko evakuoti dalį lenkų junginio į Iraną. Nekariniai pabėgėliai, daugiausia moterys ir vaikai, taip pat buvo perkelti per Kaspijos jūrą į Iraną.

Tęsinys kitame puslapyje:

(36)
(4)
(32)

Komentarai (6)