Viena Ispanijos gyvenvietė, kurią prieš 30 metų apleido žmonės, kai ją turėjo užlieti užtvankos vanduo, nukritus vandens lygiui vėl išniro į paviršių – upės dugne atsivėrė vaiduokliški pastatų griuvėsiai ir seniai dingusios bendruomenės likučiai.

Aseredo gyvenvietė buvo užlieta per nacionalinę tragediją 1992 metais, kai viena Portugalijos hidroelektrinė uždarė savo šliuzo vartus, ir Limėjos upė užtvindė aplinkinių vietovių laukus bei pastatus.

Tačiau Lindoso užtvankoje nuslūgus vandens lygiui, pirmadienį atsivėrė retai regimas vaizdas – kadaise Aseredo gyventojams priklausiusių namų, ūkinių pastatų ir svirnų griaučiai.

Daugelio pastatų sienos buvo įgriuvusios, o langų rėmai – tušti. Tačiau buvo ir tokių statinių, kurie atrodė visiškai nepaliesti.

Nemažai iš 70 šios gyvenvietės akmeninių bei medinių namų dalinai tebestovi, ir nors daug stogų įdubo ar buvo nuplauti, kai kurios jų dalys, būdamos po vandeniu, atlaikė dešimtmečius.

Nuslūgęs vanduo atidengė sklypų ribas, kurias žymėjo akmeninės sienos, taip pat senus kelius bei takus, ėjusius per kaimą, kuriame kadaise gyveno 120 žmonių.

Nors vietomis ant dugno dar buvo likę vandens, kitur matėsi sutrūkinėjusi žemė, kuria vaikščiojo žmonės, naršę po pastatų griuvėsius.

Ant daugelio pastatų sienų buvo matyti vandens žymės, rodančios skirtingą vandens lygį įvairiais laikotarpiais. Tie namai, kurie buvo nudažyti, seniai buvo praradę savo spalvą.

Tarp griuvėsių riogsojo seni automobiliai, mėtėsi asmeniniai daiktai. Nors viskas, kas buvo pagaminta iš metalo, per tiek laiko surūdijo, kiti daiktai, pavyzdžiui, stiklo buteliai, taip ir liko stovėti ant stalo ar lentynose.

Prie griuvėsių voliojosi rąstgaliai ir kitos upės nuolaužos, o daugybėje šiukšlių krūvų buvo matyti tik kadaise stovėjusių pastatų likučiai.

Aseredo tragedija įvyko po to, kai 1968 metais tuometiniai Ispanijos bei Portugalijos vadovai Francisco Franco ir Antonio de Oliveira Salazaras Salazaras nutarė panaudoti bendras pasienio upes Lindoso užtvankai pastatyti.

Tačiau šis sandoris ir po to sekę inžinieriniai darbai turėjo savo kainą – valdžiai tame regione teko nusavinti virtinei miestelių ir jų gyventojų priklausiusius namus bei žemes.

Kad iškeldintų gyventojus iš vietos bendruomenių, Portugalijos hidroelektrinės įmonė EDP pradėjo derybas. Tačiau iš pradžių dauguma Aseredo gyventojų nenorėjo palikti savo namų.

Nors kai kurie žmonės sutiko išsikelti ir priėmė bendrovės pasiūlytą kompensaciją, dalis gyventojų atsisakė pasiduoti intensyviam spaudimui, kuris, jų teigimu, buvo jiems daromas.

Kai tik įmonei pavyko „įtikinti“ 51 proc. gyventojų, buvo paskelbta priverstinė ekspropriacija ir kelio atgal jau nebebuvo – nepaisant demonstracijų, bado streikų ir susirėmimų su policija.

Pastačius užtvanką, be Aseredo po vandeniu išnyko dar keturios gyvenvietės: O Bao, Buscalque, A Reloeira ir Lantemilis – jų gyventojai 1992 metais taip pat buvo priversti pasitraukti.

Komentarai ()