Vienas išmintingas žmogus kartą pasakė: „visi tuštinasi“. Nes visi gyvi organizmai išskiria atliekas. Tai atveda mus prie klausimo – ar ir medžiai tuštinasi?

Visų pirma, visi gyvi organizmai – nuo žemiausių vienaląsčių organizmų iki mėlynųjų banginių – išskiria atliekas, kurių jiems nebereikia arba kurios kitaip galėtų jiems pakenkti, jei jos kauptųsi minėtos būtybės sistemoje.

Buvo pastebėta, kad vienaląstis Paramecium caudatum išskiria kietas, skystas ir dujines atliekas, o tai reiškia, kad jis techniškai tuštinasi ir šlapinasi, ir „gadina“ orą, nepaisant to, kad jis susideda iš vienos ląstelės. Taigi, ką tiksliai išskiria medžiai?

Nors, dėl nepaprastai veiksmingų medžiagų apykaitos sistemų, kurios daugumą visko, ką augalai paima, paverčia kažkuo, ką jie gali panaudoti, medžiai gamina labai mažai grynų atliekų, nieko nėra tobulo ir medžiai visada turės išskirti kažkokias atliekas, kad išliktų sveiki – geriausiai žinoma tokia atlieka yra deguonis.

Deguonis medžiui, kaip ir bet kuriai aerobinei gyvybės formai, iš tikrųjų reikalingas, tačiau jo kaip natūralaus šalutinio fotosintezės produkto, perteklius, dažniausiai kartu su kitomis dujinėmis atliekomis išsiskiria per mažas medžio lapų poras, žinomas kaip žiotelė.

Šio proceso metu medžiai taip pat išskiria vandens garus, kuriuose yra įvairių kitų atliekų. Nors tai yra atliekų išskyrimas, tai nėra panašu į tuštinimąsi ir šlapinimąsi, galbūt labiau kaip kvėpavimą. Juk žmogus kvėpuodamas išskiria anglies dvideginį, vandens garus ir tam tikras kitas medžiagas.

Taigi, koks medžio veiklos procesas labiau primena tuštinimąsi ir šlapinimąsi?

Kalbant apie pastarąjį, kai kurie, bet ne visi, augalai retkarčiais išmeta vandenį ir kitas atliekas per procesą, vadinamą gutacija.

Trumpai tariant, gutacija atsiranda, kai į šaknis patenka vandens perteklius, kurio reikia atsikratyti; tai dažniausiai atsitinka naktį, kai žiotelės paprastai yra uždarytos, todėl medis netenka galimybės atsikratyti tokio vandens pertekliaus.

Šio proceso rezultatas – lipni sula, susidedanti iš cukraus, vandens ir įvairių kitų medžiagų, įskaitant atliekų junginius – mineralinių (daugiausia kalcio) druskų perteklių.

O medžių tuštinimasis? Augalų ląstelėse yra didelių vakuolių, kurios įvairiai naudojamos pagrindinėms maistinėms medžiagoms arba atliekoms kaupti.

Kalbant apie pastarąsias atliekas, augalai jas sutelkia tose savo anatomijos dalyse, kurios, nors ir gali būti naudojamos kitiems tikslams per visą tų dalių gyvavimo ciklą, vis dėlto yra „lemta nukristi arba mirti“, pavyzdžiui, lapai, žiedlapiai ar net vaisiai.

Puikus pavyzdys yra tai, kad mangrovės gali klestėti sūriame vandenyje, nepaisant to, kad per daug druskos kenkia augalui ir kad joms išgyventi nereikia daug druskos. Jos yra pritaikusios savo šaknimis filtruoti kartais net 90% druskos iš vandens, kurį jos paima. Bet kokia augalo įsisavinama druska galiausiai pašalinama derinant įvairius procesus, daugiausiai augalui sukoncentruojant druską senesniuose lapuose ir žievėje, kurie periodiškai bus numesti.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()