Ar tame yra tiesos? Ar Franklinas tikrai išrado žaibolaidį šio eksperimento metu, kai jį užklupo žaibas?

Tamsią, audringą 1752 m. vasaros naktį Benjaminas Franklinas skraidino aitvarą su raktu, pritvirtintu prie virvelės, laukdamas žaibo. Dramatiškas eksperimentas paskatins elektros atradimą (arba, kaip Franklinas pavadino „elektros ugnimi). Bet ar iš tiesų?

Nors dauguma žmonių žino Benjaminą Frankliną kaip vieną iš JAV įkūrėjų ir JAV 100 USD banknoto veidą dėl jo politinio indėlio, Franklinas savo laikais buvo gerai žinomas ir kaip mokslininkas ir išradėjas.

Jis buvo kelių mokslinių draugijų narys ir Amerikos filosofijos draugijos steigėjas. Dėl to jis buvo informuotas apie aktualiausius mokslinius klausimus, kuriais užsiėmė jo laikmečio išsilavinusę žmonės – vienas iš jų buvo žaibo prigimtis.

Kalbant apie eksperimentą su aitvaru ir raktu, dauguma žmonių žino versiją, kurioje metalinis raktas veikė kaip žaibolaidis, o Franklinas vėliau „atrado“ elektros energiją, kai žaibas pataikė į jo aitvarą. Tačiau kai kurios detalės apie šį eksperimentą nežinomos, įskaitant kada ir kur jis įvyko. Kai kurie istorikai net abejoja, kad tai iš vis įvyko.

Yra paplitęs mitas, kad Franklinas atrado elektrą. Elektra jau buvo atrasta ir naudojama šimtmečius prieš Franklino eksperimentą. Franklinas gyveno 1709–1790 m., o jo metu elektra buvo suprantama kaip dviejų skirtingų skysčių sąveika, kurią Franklinas vėliau pavadino „pliusu“ ir „minusu“.

Pasak prancūzų chemiko Charleso François de Cisternay du Fay, medžiagos, turinčios to paties tipo skysčius, atstumia, o priešingi skysčiai traukia vienas kitą. Dabar suprantame, kad šie „skysčiai“ yra atomų generuojami elektros krūviai. Atomai sudaryti iš neigiamai įkrautų elektronų, skriejančių aplink teigiamai įkrautą branduolį (sudarytą iš protonų ir neutronų).

Iki Franklino eksperimento nebuvo žinoma, ar žaibas yra elektrinio pobūdžio, nors kai kurie mokslininkai, įskaitant Frankliną, apie tai spėliojo.

Page Talbott, knygos „Benjamin Franklin: In Search of a Better World“ autorius ir redaktorius bei buvęs Pensilvanijos istorinės draugijos Filadelfijoje prezidentas ir generalinis direktorius, teigė, kad Frankliną šis klausimas ypač domino, nes žaibo smūgiai sukėlė pragaištingus gaisrus miestuose ir miesteliuose, kur namai buvo pastatyti iš medžio, kaip tuo metu buvo daugelyje JAV vietovių.

„Pritvirtindamas raktą prie aitvaro virvelės ir taip sukurdamas laidininką elektros krūviui, jis parodė, kad smailus metalinis daiktas, padėtas aukštoje pastato vietoje, prijungtas prie laidininko, kuris nukreips elektrą nuo pastato į žemę – gali turėti didžiulį poveikį ilgalaikiam gyventojų saugumui“, – sakė Talbotas. Kitaip tariant, sukūręs žaibolaidį, Franklinas padėjo apsaugoti medinius namus ir pastatus nuo tiesioginio žaibo smūgio.

Žaibolaidžiai – tai metaliniai strypai, dedami konstrukcijų viršuje, viela sujungti su žeme. Jei žaibas trenks į pastatą, jis greičiausiai trenks į elektrai laidų strypą, o ne į patį pastatą ir saugiai nubėgs laidu į žemę.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()