Kiek iš viso planetų galėtų sutilpti Saulės sistemoje? Vietos užtektų net 65 000? Štai ką rodo astronomų skaičiavimai ir kokių reikėtų sąlygų (Foto, Video) (1)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tai reiškia, kad jei dvi planetos skrietų aplink Saulę priešinga kryptimi, gravitacinės jėgos tarp jų šiek tiek susilpnėtų ir būtų sumažintas minimalus saugus atstumas tarp jų orbitų.
Todėl, jei kiekvieną kitą orbitą savo sukonstruotoje sistemoje padarytume retrogradine orbita, kaip karuselę, kurioje žmonės juda priešingomis kryptimis, galėtume sumažinti tarpą tarp kiekvienos orbitos ir taip išspausti papildomų planetų.
Dalijimasis orbitomis
Iki šiol manėme, kad kiekvienoje mūsų sukurtoje Saulės sistemos orbitoje yra tik viena planeta. Tačiau iš tikrųjų įmanoma turėti kelias planetas, kurios dalijasi viena orbita, sakė Raymondas. Ir mes galime pamatyti to pavyzdį mūsų dabartinėje Saulės sistemoje.
Jupiteris turi du asteroidų spiečius, žinomus kaip Graikai ir Trojėnai, kurie dalijasi savo orbita. Šios sankaupos yra maždaug 60 laipsnių kampu prieš ir už dujų milžino, kai jis skrieja aplink Saulę. Tačiau astronomai mano, kad planetos panašiai gali dalytis orbitomis. Šiuos teorinius pasaulius jie pavadino Trojos planetomis.
„Žmonės aktyviai ieško šių Trojos planetų pavyzdžių tarp egzoplanetų sistemų, tačiau dar nė viena nepastebėta“, – sakė Raymondas.
Jei norime maksimaliai padidinti planetų skaičių mūsų sukurtoje Saulės sistemoje, norėsime turėti kuo daugiau šių Trojos planetų. Tačiau, kaip ir orbitų, kurios gali sutilpti aplink Saulę, planetos turi būti pakankamai plačiai išdėstytos, kad išliktų stabilios.
2010 m. žurnale „Celestial Mechanics and Dynamical Astronomy“ paskelbtame tyrime pora astronomų naudojo Hill spindulius, kad nustatytų, kiek planetų galėtų dalytis orbita. Jie išsiaiškino, kad vienoje orbitoje būtų galima turėti net 42 Žemės dydžio planetas. Be to, kaip ir su orbitų skaičiumi sistemoje, kuo mažesnės planetos, tuo daugiau gali tilpti į tą pačią orbitą.
Žinoma, tikimybė, kad tiek daug planetų natūraliai dalinsis viena orbita, yra praktiškai lygi nuliui, nes kiekviena planeta turi būti lygiai tokio paties dydžio ir susiformavusi tuo pačiu metu, kad būtų stabili. Tačiau sukonstruotoje Saulės sistemoje toks koorbitinės struktūros lygis būtų įmanomas ir labai padidintų planetų, kurias galėtume įspausti, skaičių.
Teorinis maksimumas
Dabar, kai suprantame pagrindinius kintamuosius, kurių reikia norint sukurti planetų kupiną Saulės sistemą, pagaliau laikas įvertinti tikslius skaičius ir pamatyti, kiek planetų galime sutalpinti į ją.
Laimei, Raymondas tai jau padarė už mus, naudodamas savo sukurtus kompiuterinius modelius. Tačiau svarbu pažymėti, kad nors šie skaičiavimai yra pagrįsti teorijomis, kurias astronomai naudoja kurdami pagrįstus modeliavimus, šie modeliai nėra recenzuojami ir į juos turėtų būti žiūrima su šiek tiek žaismingu skepticizmu.
Siekiant maksimaliai padidinti planetų skaičių, Raymondo sukurta sistema tęsiasi iki 1000 astronominių vienetų (AU) nuo Saulės. (Vienas AU yra vidutinis atstumas nuo saulės iki Žemės orbitos, kuris yra apie 150 mln. km.)
Šiuo metu apibrėžtas Saulės sistemos kraštas, taip pat žinomas kaip heliosfera, yra maždaug 100 AU nuo Saulės, tačiau Saulės gravitacinė įtaka gali būti jaučiama daug toliau. Be to, Raymondo modelis naudoja vienodo dydžio planetas su kintamomis retrogradinėmis orbitomis.
Atsižvelgiant į visa tai, jei naudotumėte Žemės dydžio planetas, į Saulės sistemą galėtų tilpti 57 orbitos, kurių kiekvienoje yra 42 planetos, o tai iš viso sudaro 2394 planetas. Tačiau jei planetos būtų tik dešimtadalio Žemės dydžio (maždaug tokios pat masės kaip Marsas), tilptų 121 orbita, kurių kiekvienoje yra 89 planetos, o tai iš viso sudaro 10 769 planetas. Ir jei planetos būtų maždaug Mėnulio dydžio (šimtoji Žemės masės), galėtumėte turėti 341 orbitą, kurių kiekvienoje yra 193 planetos, o tai iš viso sudaro 65 813 planetų.
Akivaizdu, kad šie skaičiai yra ekstremalūs, o gebėjimas sukurti tokias sudėtingas sistemas žmonijai toli gražu nepasiekiamas. Tačiau šis įdomus minties eksperimentas išryškina, kad Saulės sistemos planetoms yra daug daugiau erdvės nei šiandien matomoms negausioms aštuonioms. Tačiau mažai tikėtina, kad jų daugiau galėjo susidaryti natūraliai.
