Maria Valevska tapo sraigteliu politiniame žaidime – ji turėjo pasistengti, kad prancūzas pulkininkas ją įsimylėtų, tačiau... pati įsimylėjo. Napoleonas Bonaparte, nepaisant jo šlovės, beribės valdžios ir karšto temperamento, nebuvo širdžių ėdikas. Į prancūzų imperatoriaus jausmus visada įsiveldavo aukštoji politika, jam dažnai tekdavo rinktis: arba išsiskirti su karštai mylima moterimi, kuri yra kliūtis jo ambicingiems planams, arba palikti viską taip, kaip yra.

Josephine de Beauharnais – pirma Napoleono I žmona, tapusi Prancūzijos imperatoriene, buvo tiek užtikrinta savo žavesiu, kad nė nesusimąstydavo apie sutuoktinio rūpesčius.

Ji aistringai, pasiaukojamai mylėjo Napoleoną, jis atsakydavo jai tuo pačiu – būdamas žygiuose, rašydavo švelnius, poetinius laiškus savo neprilygstamai žmonai. Deja, imperatorienė negalėjo susilaukti vaikų; šiuo faktu apsukriai pasinaudojo Napoleono rūmų svita – jie išūžė jam ausis, kad ateityje į sostą turi sėsti jo įpėdinis. Likimas pats pastūmėjo imperatoriui šio klausimo sprendimą.

1807 m. sausį Varšuvoje Napoleonas susipažino su jauna, be galo gražia lenkaite Maria Valevska. Aistra apsuko karvedžiui galvą. Apžavėtas jos stulbinamo grožio, jis iš karto pamėgino ją suvilioti. Maria kažkiek laiko liko ištikima savo sutuoktiniui – senyvo amžiaus ponui, kuriam pagal amžių tiko į anūkes.

Lenkų didikai su neslepiamu politiniu interesu stebėjo, kaip vystosi prancūzų imperatoriaus ir gražiosios lenkaitės santykiai. Jiems norėjosi sugrąžinti daugiau didybės Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinei aristokratinei monarchijai, kuri tuo metu išgyveno ne pačius geriausius laikus. Nesidrovėdami jie pasiūlė Mariai Valevskai pasiaukoti tam, kad atgimtų Lenkija.

Tačiau atsitiko tai, ko lenkų bajorai nenumatė. Politinis žaidimas, į kurį jie įtraukė gražuolę, baigėsi visiškai netikėtai – Maria aistringai pamilo Napoleoną ir atsidūrė jo glėbyje ne todėl, kad jis buvo garsus karvedys ir galingas imperatorius. Ji įžvelgė, kad jis – unikalus vyras, švelnus, rūpestingas, gebantis pažinti moterį ir suteikti jai laimės.

Josephine nemaloniai nustebino sutuoktinio romanas su ištekėjusia lenkaite, tačiau iš pradžių ji neteikė tam didelės reikšmės. Viskas pasikeitė tada, kai ją pasiekė gandai, kad Maria Valevska nėščia. Josephine įtūžo ir ėmė nekęsti varžovės. O Napoleono, įpratusio, kad Maria visada šalia ir nieko neprašo, aistra gražiajai lenkaitei greitai išblėso. Jis suprato, kad ji niekada netaps jo žmona, ir pasipiršo jaunai austrų princesei Marie Louise Habsburg.

Jis išsiskyrė su Josephine, ši giliai susikrimtusi užsidarė savo pilyje. 1810 m. balandžio 1 d. Paryžiuje įvyko Napoleono ir Marie Louise sutuoktuvės. O Maria Valevska grįžo pas savo senyvą vyrą. Grafas ją priėmė be menkiausio priekaišto.

1810 m. gegužės 4 d. Maria pagimdė sūnų Alexandre Florianą Josephą. Ji netgi buvo atvykusi su berniuku į Paryžių, slapčia vildamasi, kad atsinaujins meilė su Napoleonu. Tačiau imperatorius buvo susitelkęs į jauną austrų princesę, stengėsi įžiebti jai aistrą. Deja, priešingai nei kitos meilužės, Marie Louise buvo šalta kaip ledas, labai kaprizinga ir reikli.

Tiesa, ji 1811 m. kovo 20 d. pagimdė Prancūzijos imperatoriui teisėtą paveldėtoją. Kai Napoleonas patyrė žlugimą ir buvo išsiųstas į Elbės salą, tik dvi moterys atsiminė jį su meile ir liūdesiu. Likimas netikėtai suvedė buvusias varžoves, imperatoriaus žmoną ir meilužę, ir jos tapo draugėmis.

Kad ir kaip stengėsi, Josephine nepavyko pasimatyti su Napoleonu. Pasimatyti su juo pavyko Mariai Valevskai – ji atvyko į Elbės salą su sūnumi. Vėliau paaiškėjo, kad tomis dienomis Napoleonas nekantriai laukė, ne jos, net ne Josephine, o Marie Louise atvykimo.

Komentarai ()