Senovinis Pompėjos miestas 79 metais buvo palaidotas po karštais Vezuvijaus pelenais, tačiau katastrofoje žuvusių žmonių DNR išliko jų kauluose

Pompėjos miestą palaidoję ugnikalnio pelenai nužudė daug miesto gyventojų – bet jų DNR nesunaikino. Pirmoji išsami genomo iš Pompėjos sekoskaita atskleidžia senovės romėnų DNR anksčiau neregėtus genetinius žymenis.

Pietų Italijoje esantis Vezuvijus yra vienintelis aktyvus vulkanas Europos kontinente. 79-ais mūsų eros metais jis išsiveržė, palaidodamas keletą romėnų gyvenviečių, tarp kurių buvo vakariau Vezuvijaus stovėjęs Herkulanumas ir pietryčiuose nuo ugnikalnio stovėjusi Pompėja.

Pompėją užklojusių pelenų temperatūra buvo bent 250°C – pakankamai karšti iškart nužudyti žmogų, ir tikėtina, smarkiai sužaloti jo vidinius audinius ir DNR.

„Prognozuota, kad aukšta temperatūra mūsų pastangas nuskaityti Pompėjos gyventojų DNR bus bergždžios,“ sako Gabriele Scorrano iš Kopenhagos universiteto Danijoje. „Pavyzdžiui, kremuotuose kūnuose daugybe tyrimų jokių DNR ženklų neaptikta.“

Bet Scorrano ir jo kolegos minties ieškoti senovinės DNR neatsisakė. Savo dėmesį jie sutelkė į skeletus dviejų žmonių, rastų Casa del Fabbro, kas reiškia Amatininkų namuose. Pora – į ketvirtą dešimtį įžengęs vyras ir mažiausiai penkiasdešimtmetė moteris – atrodė įsitaisę valgomajame ant žemos sofos, kai juos užklupo mirtis.

Tyrėjams genetinė medžiagą pavyko išgauti iš abiejų skeletų, nors genomui nuskaityti išsamiai, DNR pakako tik vyro kauluose. Tuomet Scorrano su kolegomis palygino šio vyro genomą su 1030 senovės žmonių, gyvenusių maždaug per pastaruosius 5000 metų ir 471 šiuolaikinio žmogaus iš vakarų Eurazijos. Tai parodė, kad vyro iš Pompėjos DNR buvo panašus į aptiktą žmonių, gyvenusių Romos imperijos klestėjimo periodu, skeletuose.

Buvo ir skirtumų. O būtent, vyrų Y chromosomos ir jo mitochondrinės DNR genų grupės buvo nepanašios į matytas ankstesniuose senovės Romos tyrimuose, bet panašūs į kai kurių dabar Sardinijos saloje gyvenančių žmonių.

„Be abejonės, dar lieka daug ką ištirti apie senovės žmonių genomus Italijos pusiasalyje,“ sako Scorrano.

Tik dėl analitinės technikos patobulinimų įmanoma išgauti DNR iš Pompėjoje išlikusių skeletų, pažymi Pier Paolo Petrone iš Neapolio Federico II universiteto Italijoje. Jis sako, kad šis darbas rodo, kad tokiose pasaulinio garso vietovėse „visada lieka vietos naujiems atradimams“.

Vyro kaulų mėginiuose aptikta ir bakterijų DNR pėdsakų. Jie atitinka skeleto būklę būklę, jau anksčiau rodusią, kad jis sirgo stuburo kanalo tuberkulioze.

„Ši patologija sukelia itin stiprų skausmą, kaip lumbago [juosmens skausmą] ir išiją,“ sako Scorrano. Tai galėtų paaiškinti, kodėl, prasidėjus išsiveržimui, vyras nepabėgo kaip daugelis Pompėjos gyventojų. Vietoje to jis pasiliko mieste – kas buvo lemtingas sprendimas.

Colin Barras
www.newscientist.com

Žurnalo nuoroda:Scientific Reports, DOI: 10.1038/s41598-022-10899-1