Ką valgydavo vikingai? Tipiškas vikingų patiekalas, išlikęs ir populiarus Skandinavijos šalyse iki šių dienų ()
Vikingai garsėjo savo plėšikavimu, prekyba, užkariavimais ir grobstymais. Jų nuotykių kupini keliai vedė šią šiaurės nuo dabartinės Kanados krantų iki kadaise buvusio Konstantinopolio. Tačiau apie jų kulinarinius papročius dauguma žino dar ganėtinai mažai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Visi esame girdėję, kad alkoholis ir puotos vaidino svarbų vaidmenį vikingų visuomenėje, tačiau kas sudarė vikingų mitybą?
Pastaraisiais metais Šiaurės šalių maistas itin išpopuliarėjo, tačiau dar gerokai prieš tai vikingai buvo bene pirmieji šiauriečiai, paskleidę savo kulinarinius įgūdžius Europoje.
Priešingai paplitusiai nuomonei, didžioji dalis vikingų buvo žemdirbiai. Tik nedidelė mažuma jaunų vyrų išplaukdavo puldinėti, prekiauti ir tyrinėti. Grįžę po nuotykių ir žygdarbių, šie jaunuoliai turėjo prižiūrėti gyvulius ir ūkius.
Ir toli į šiaurę nutolusios šalys, iš kur kilę vikingai, toli gražu nebuvo palankios ūkininkavimui. Skandinavijos kalnai driekiasi Norvegijos gūbriu, didelė Švedijos ir Suomijos dalis yra už poliarinio rato, o didžioji Danijos dalis – jūros lygyje, nederlinga ir vėjuota. Tai – ne pačios geriausios sąlygos auginti javus, tačiau vikingams tai pavykdavo.
Dažniausiai buvo auginami miežiai, rugiai ir avižos. Pietiniuose vikingų žemių regionuose, ypač Švedijoje, taip pat buvo auginami kviečiai. Avižiniai dribsniai ir (arba) avižinė košė buvo svarbus ląstelienos šaltinis ir tipiškas vikingų patiekalas, išlikęs ir populiarus Skandinavijos šalyse iki šių dienų.
Vikingų mityba didele dalimi buvo augalinės kilmės. Dėl ganyklų trūkumo Šiaurės šalyse buvo sunku ganyti gyvulius, todėl daržovės buvo svarbus ląstelienos šaltinis.
Dažniausiai augintos daržovės buvo žirniai, kopūstai, svogūnai ir pupelės. Visos šios daržovės buvo palyginti nereiklios ir galėjo ištverti atšiaurią Šiaurės šiaurės kraštų gamtą. Manoma, kad kopūstai pirmą kartą buvo pradėti auginti visose Šiaurės šalyse būtent vikingų epochoje.
Laukinės daržovės ir augalai taip pat buvo svarbi kasdienės vikingų visuomenės mitybos dalis. Laukiniai salierai (Angelica archangelica) auga visoje Skandinavijoje, ypač kalnuotose vietovėse. Visi šie laukiniai augalai – stiebas, šaknis ir lapai – vikingų laikais buvo valgomi ir naudojami gaminant maistą, tai net minima Olavo Tryggvasono sagoje. Laukiniai žirniai taip pat buvo renkami, o vėliau auginami. Jų buvo galima įsigyti visoje pietų Norvegijoje. Danijos ir Švedijos pakrančių regionuose buvo renkami smėliniai porai ir jūros kopūstai, o „pergalės svogūnai“ (laukinių svogūnų rūšis) buvo gausiai auginami Šiaurės Norvegijos Lofoteno pusiasalyje.
Dauguma vikingų visuomenių žmonių dirbo vienokius ar kitokius žemės ūkio darbus. Žmonės dažnai turėdavo nedidelius žemės sklypelius daržovėms auginti ir neretai laikė kiaulę ar kelias vištas. Didesnėse gyvenvietėse ir miestuose taip pat buvo ganomos avys, ožkos ir galvijai.
Mėsos valgymas buvo svarbus švenčiant aukojimo ir religines šventes arba švenčiant svarbias karines pergales. Šventės dažnai trukdavo kelias dienas, per jas būdavo suvalgoma daug mėsos ir suvartojama alaus ar net vyno. Geru alumi būdavo laikomas kuo stipresnis alus, alų vikingai mėgdavo gerti ir pašildytą ar net karštą. Valdovai naudojo puotas kaip būdą įtvirtinti savo valdžią ir parodyti galią. Vikingų bendruomenėms pradėjus krikštytis, mėsos naudojimas aukojimo ir religinėms reikmėms sumažėjo.
Visoms Šiaurės šalims bendra tai, kad jos turi dideles pakrančių teritorijas. Žuvis buvo svarbus baltymų, ląstelienos ir riebiųjų aliejų šaltinis, tai buvo pagrindinė vikingų mitybos dalis – nesvarbu, ar ji buvo gaudoma ir verdama, ar sūdoma, kad išsilaikytų ilgoms kelionėms per jūras, ar dar ilgesnėms ir šaltesnėms žiemoms.
Džiovinta žuvis – dažnai menkė – buvo įprastas vikingų užkandis. Žuvis buvo sugaunama ir džiovinama ant medinių džiovyklų po atviru dangumi. Taip konservuojant žuvį, jos „galiojimo laikas“ siekė kelerius metus, todėl tai buvo puikus užkandis arba lengvas patiekalas ilgoms kelionėms arba tamsioms ir šaltoms Šiaurės šalių žiemoms. Apskaičiuota, kad vikingų visuomenėje šviežia sezoninė žuvis sudarė maždaug ketvirtadalį maisto raciono.
Daugelio dabartinės šiaurietiškos virtuvės judėjimo ir Švedijos, Islandijos, Danijos, Norvegijos bei Suomijos kulinarinių tradicijų receptų šaknys – vikingų visuomenėje vartotas maistas. Atrodo, kad vikingų mityba šiuolaikinių Šiaurės šalių virėjų dėka sugrįžta į mūsų dienas.
