Pasaulį krečiant tai vienokiam, tai kitokiam gripui, girdime daugybę patarimų, kada skiepytis, kokius vaistus gerti, kaip elgtis susirgus. Nepalyginamai mažiau informacijos apie tai, kaip tausoti sveikatą ir nesusirgti – t.y. kaip gyventi, kad netaptume lengvu virusų grobiu. Šia tema GYVA.LT kalbasi su natūraliosios medicinos gydytoja Aiva Vaivariene.

Teigiama, kad pagrindinė šiuolaikinio žmogaus negalavimų priežastis yra tai, jog savo gyvenime jis nuolat paneigia gamtos dėsnius. Kaip manote, kurių būtent dėsnių ignoravimas sukelia daugiausiai sveikatos sutrikimų?

Būtų labai nuostabu, jeigu tuos dėsnius mums kas nors surašytų. Mes nebesusigaudome nei ko paisome, nei ką pažeidžiame. Deja... Gamta yra labai sudėtinga sistema, bet tuo pačiu - genialiai paprasta. Aš visuomet ir savęs, ir pacientų klausiu, kodėl karvė, vilkas ar sliekas žino, ką jam valgyti? Ir kodėl tobuliausiu Dievo ir gamtos kūriniu vadinamas žmogus to nežino? Mums reikia dietologų, gydytojų, skrandžio mažinimo operacijų, riebalų nusiurbimo. Kodėl mes tokie kvaili?

Gyvūnai žino, kaip gydytis, kur migruoti, kokiam laikui ruoštis žiemoti ir t.t. Pvz., sveikos mitybos propaguotojai niekaip neišsprendžia maisto suderinamumo ginčų. Vieni sako, kad produktus reikia derinti, kiti vadina jų požiūrį nesąmone ragindami valgyti tai, ką turi ir tada, kada turi. Aš siūlau stebėti, kaip maitinasi gyvūnai arba maži vaikai, kurių tėvai ir seneliai dar nespėjo sugadinti. Ir vieni, ir kiti vienu metu valgo tik vieną dalyką. Kiekvienas padaras, kiekvienas augalas Žemėje gyvena taip, kad ne tik jam, bet ir jo palikuonims gyvenimo sąlygos liktų kuo geresnės. Kiekvienas gyvūnas paiso savo vietos bendroje gamtos sistemoje, nesikiša į jam nepriklausančias valdas. Tuo tarpu mes, kažkodėl apsiskelbę sąmoningiausiomis planetos būtybėmis, elgiamės visai kitaip. Nors žmogus yra sausumos gyventojas, jis baigia sunaikinti ir vandens, ir dangaus gyvybę, veržiasi netgi į kosmosą.

Atrodo, kad didžiausia problema yra ne virusai ar jų mutacijos, bet nusilpęs mūsų imunitetas?

Apie tai, kas yra silpnas imunitetas, žinome mažiausiai porą tūkstančių metų. O pasigilinę tikriausiai atkapstytume ir dar senesnę šio reiškinio istoriją. Jeigu vertinsime žmogų kaip gamtos dalį, pamatysime akivaizdų dalyką: mes gyvename per tankiai. Neturime erdvės, kuri yra būtina sveikos egzistencijos sąlyga. Kasdieninis trynimasis gelžbetoninėse dėžutėse, perpildytuose transporto srautuose tikrai nėra tinkamiausia žmogaus būties forma. Taigi mūsų silpnas imunitetas yra mokestis už civilizacijos suteiktą patogų ir šiltą gyvenimą. Ne virusai kalti, kad mes sergame. Modernaus žmogaus imunitetas nusilpęs ir dėl suprastėjusios maisto kokybės, ir dėl užteršto oro, ir dėl judėjimo stokos, ir dėl įtempto gyvenimo būdo bei žmogui nepritaikytų darbo sąlygų. Tam tikru požiūriu virusai padaro mums paslaugą, nes priverčia sulėtinti tempą ir atsijungti nuo sekinančio dalyvavimo „sistemoje“.

Šiuolaikinis žmogus jau yra įpratintas siekti bet kokią problemą išspręsti greitai. Taip pat ir sveikatos: prarijai tabletę – ir skausmo nebėr, persivalgei – išgerk fermento ir pan. Ar ilgai, Jūsų nuomone, dar gyvuos toks perdėm komercializuotas santykis su aplinkiniu pasauliu ir su savo sveikata?

Sunku pasakyti. Revoliucijos vyko, vyksta ir vyks, tačiau tikslaus jos laiko numatyti negaliu. Kuomet baigsis vartotojiškumo era, tuomet turėtų keistis ir požiūris į sveikatą bei jos tausojimą. Sakyčiau, kad permainos vyksta jau dabar, tai rodo didelis žmonių susidomėjimas savo sveikata ir natūraliais gydymo būdais.

Kaip vertinate tai, kad gydytojai viešojoje erdvėje, per žiniasklaidos priemones nuolat reklamuoja įvairius vaistus?

Niekas nėra tik juoda arba balta. Viena vertus, vertinu neigiamai – tai neetiška, neatsakinga. Kita vertus, gydytojai tėra šios vartotojiškos sistemos sraigteliai, kurie veikia pagal jos taisykles. Norėdami išlikti jie, galima sakyti, yra kone priversti taip elgtis.

Mano močiutė kasdien išgerdavo saują įvairiausių vaistų, bet išgyveno per aštuoniasdešimt metų. Taip pat ir senelis, visą gyvenimą traukdavęs dūmą it kaminas. O štai šiandien sportuojantis, mityba besirūpinantis jaunas žmogus ima ir numiršta nuo vėžio. Kai kam tai tampa argumentu – va, saugojo sveikatą, vegetaras buvo, bet jau nebėra žmogaus, o aš štai gyvenu kaip papuola, bet dar gyvas.

Senelių pavyzdys yra teisingas, tačiau nutylėta svarbi informacija. Jie turėjo tai, ko nė vienas iš mūsų nebeturi ir nebeturės, - švarų orą, vandenį, tikrą maistą. Netgi tabaką tas senelis rūkė toli gražu ne tokį, kokį dabar rūko daugelis žmonių. Sveikata šiandien jau nebėra tik asmeninis nuopelnas. Serga ne tik individas, bet ir visa aplinka. Greenpeace Latvijoje prieš keletą metų atliko tyrimą, kurio metu buvo nustatomi toksinių medžiagų kiekiai žmonių kūnuose. Ištirtos vienos šeimos trijų kartų moterys. Įdomu tai, kad jose susikaupusių toksinų kiekis buvo beveik vienodas.

Taip, mūsų protėviai gyveno labai sunkiais laikais, bet išgyveno 70-80 metų. Kas žino, kiek jie būtų dar gyvenę, jei ne jų laikmečio negandos. O štai mūsų ir vėlesnės kartos, apie tokį amžių gali tik svajoti, nepaisant visų buities patogumų. Dabartiniai vaikai ateina jau su pensininkų ligomis. Tai labai liūdina.

Teigiama, kad svarbiausias sveikatos ar nesveikatos veiksnys yra genetika. Kiek mes galime ją koreguoti būtent natūraliomis priemonėmis?

Mano manymu, genai yra barškaliukas, kuriuo stengiamasi nukreipti mūsų dėmesį nuo kur kas svarbesnių dalykų. Tai tarsi bandymas pro mikroskopą pamatyti dangų. Žmogus nėra vien tik genai, jis tiesiogiai susijęs su visa aplinka. Kalbame apie blogus genus, o nekalbame apie užterštumą, netinkamą gyvenimo būdą, tikro maisto, švaraus vandens deficitą ir t.t. Tie blogieji genai gali jumyse pramiegoti visą gyvenimą, nė neįtarsite, kad tokių turėjote. Įrodyta, kad genai gali įsijungti arba išsijungti priklausomai nuo aplinkos poveikio. Taigi jie nėra kažkoks nekintamas, stabilus dalykas, kuris būtų nulemtas taip, kad nieko nebegali padaryti. Ypač tai svarbu kalbant apie polinkį į vienokias ar kitokias ligas. Pavyzdžiui, Bechterevo liga. Ji neva sąlygojama HLAB27 geno. Tą geną žmonės jau turi gimdami, tačiau liga pasireiškia skirtingai: vieniems - vaikystėje, kitiems – vyresniame amžiuje, vieniems – lengviau, kitiems – sunkiau. O tretiems nepasireiškia išvis. Tai kurgi čia tie viską nulemiantys genai? Genai nėra nuosprendis.

Amžinoji tema - skiepai. Vieni gydytojai karštai pasisako „už“, kiti karštai stoja“prieš“. Yra tėvų, kurie savo vaikų netgi nuo poliomielito neskiepija.

Kategoriško požiūrio skiepų klausimu neturiu, jis dar tik formuojasi. Skiepai yra didelė komercija, tad į šį dalyką reikia rimtai įsigilinti. Sunku daryti savarankiškas išvadas žinant, kad tyrimai gali būti perkami ir pan. Aš esu už skiepus nuo mirtinų, nepagydomų ligų, tokių kaip stabligė, pasiutligė. Tačiau pasisakau prieš skiepus, kurie skirti lengvoms, privalomoms vaikiškoms infekcijoms - raudonukei, tymams, kiaulytei, vėjaraupiams, gripui ir t.t. Ligos metu treniruojama žmogaus imuninė sistema. Geriau, kai ji stiprinama natūraliai, t.y. sergant. Geriau, kai lengvai serga vaikas, nei kuomet sunkiai pasiligoja suaugęs.

Mano manymu, bet koks masinio pobūdžio įsikišimas į gamtos pusiausvyros reguliavimo mechanizmus yra lazda, turinti du galus. Žmonija kažkada džiūgavo sulaukusi antibiotikų ir išdidžiai pareiškė, kad visos ligos nugalėtos, tuoj nebebus sergančių. Deja, nieko panašaus neįvyko. Atsiranda vis piktesnių ligų, vis atsparesnių bakterijų, grybelių, mikoplazmų. Mus gąsdina naujos virusų formos, naujos diagnozės - AIDS, kempinligė, paukščių bei kiaulių gripas. Kas gali įrodyti, kad tai nėra mutacijos, atsirandančios kaip masinio skiepijimo pasekmė? Mes to nežinome ir tikriausiai niekada nesužinosime.

Kodėl pasirinkote natūralaus gydymo kryptį? Juk tai turbūt nėra lengviausias kelias: tenka nemažai papildomai mokytis, o ir oficialus tradicinės medicinos žvilgsnis vis dar kreivokas...

Medicina mane domino nuo pat vaikystės. Studijas pradėjau Rygos medicinos institute, o baigiau gydomajame Kauno medicinos instituto fakultete. Vėliau sėmiausi homeopatinių žinių Latvijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę teko dalyvauti įvairiuose belgų, vokiečių, amerikiečių, anglų, austrų ir kt. šalių homeopatų rengiamuose kursuose, seminaruose.

Užaugau Latvijoje, o ten buvo matoma ne tik oficialioji medicina, tačiau ir šalia jos besidarbuojančios žiniuonės, gydančios bobutės, žolininkai - jų nestigo kiekviename kaime. Taip pat Rygoje veikė (ir tebeveikia) viena seniausių Europoje homeopatijos poliklinikų. Visuomenės požiūris tiek į liaudies gydytojus, tiek į homeopatus buvo teigiamas, daugelis pažįstamų, giminių gydėsi natūraliais metodais, turėjo ir savų receptų. Tai buvo taip natūralu, kad manęs visiškai negąsdino oficialiosios medicinos bei medicinos instituto atstovų neigiama, netgi, sakyčiau, niekinama nuomonė.

Iš karto po medicinos instituto pradėjau homeopatijos studijas, po jų sekė dar daugiau šios srities mokslų. Niekada nekilo noras užsiimti kuo nors kitu. Tiesiog man priimtinas natūropatinis požiūris į viską.

Kada tinka ir kada netinka homeopatinis gydymas?

Jis tinka visada. Tik kartais jis būna lydintysis. Pavyzdžiui, jeigu lūžo koja, reikės traumatologo, chirurgo pagalbos. Tačiau homeopatija gali pagreitinti gijimą, malšinti skausmą, apsaugoti nuo komplikacijų. Homeopatinis gydymas netenka prasmės, jei žmogus naudoja didelį kiekį stiprių medikamentų.

Kaip gydote aukštą kraujospūdį? Pasak ilgametės statistikos, hipertonija yra itin dažnas lietuvių negalavimas, nuo kurio jau kenčia net jauni žmonės.

Kiek žinau, lietuviai apskritai daugiausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis, hipertonija – tik vienas iš tokių susirgimų. Aukštas kraujospūdis nelaikytinas liga, jos tokios net nebuvo, kol neatsirado kraujospūdžio matavimo aparatas. Tai – tik simptomas. Jį sukelti gali daug priežasčių, pagrindinės - nutukimas, aterosklerozė, stresas. Šio negalavimo gydymas reikalauja pašalinti būtent priežastis.

Kokia Jūsų nuomonė apie itin madingas įvairias rytietiškas sveikatos praktikas – ajurvedą, jogą, meditaciją ir pan. Kiek jos mums, vakariečiams, tinkamos ir iš tiesų veiksmingos?

Iš esmės mes, žmonės, fiziškai esame labai panašūs. Kiekviename pasaulio krašte būta ir esama savos sveikatinimosi sistemos. Mano manymu, galimybė naudotis kitų tautų žiniomis yra viena iš teigiamiausių globalizacijos pasekmių. Tik bėda, kad šie dalykai, kaip ir visa medicina, taip pat neliko nepaliesti komercinės bacilos: tai, kas vadinama joga ar meditacija, kartais tėra viso labo kažkokios ne itin aiškios veiklos faktas. Bet pas mus, kaip ir bet kur labai toli, galima rasti ir grynuolių, ir falsifikatų.

Kaip vertinate vegetarinę mitybą ir kokia apskritai yra Jūsų mitybos politika?

Mano manymu, maitintis reikia sveikai. Šiandien „sveikai“ reiškia ekologiškai, įvairiai, atsižvelgiant į sezoną. Vegetarinė mityba gali būti tiek sveika, tiek nesveika. Man gaila jaunų žmonių, kurie valgo keptas bulvytes, makaronus ir didžiuojasi esantys vegetarai. Sveika mityba turi daug pakopų. Žaviuosi žmonėmis, kurie geba lipti jomis vis aukštyn. Tas pakopas visai paprastai ir, manding, tinkamai, buvo įvardijęs Vydūnas.

Ar pati vartojate sintetinius vaistus, o jei taip, tai kokiais atvejais?

Mano atžalos apsiėjo be antibiotikų ir stiprių sintetinių vaistų, nors augdami, kaip ir visi vaikai, turėjo įvairių problemų. Man pačiai, deja, išskirtiniais atvejais yra tekę vartoti nuskausminamųjų preparatų, pvz., lūžus kojai.

Kaip galvojate, kodėl santykis tarp tradicinės ir natūraliosios medicinos vis dar tebėra komplikuotas? Regis, pacientui būtų tik geriau, jeigu abiejų krypčių gydytojai dirbtų ranka rankon.

Todėl, kad medicina, deja, yra verslas, ir kiekvienas čia kovoja už save. Tai liečia ne vien tik natūropatus ir oficialiosios medicinos atstovus. Pavyzdžiui, chirurgas gali konkuruoti su terapeutu ir pan. Niekam nepatinka, kai iš jo yra atimama duona. Kita vertus, galbūt tai nėra blogai, tokiu atveju žmogus turi galimybę rinktis pagal savo supratimą ir pageidavimus.

Kodėl tūkstančius metų skaičiuojanti natūralioji medicina vis dar vadinama „neturinčia mokslinio pagrindo“, juk tai paprasčiausiai nelogiška?

Sutinku. Kodėl taip yra? Nežinau. Nors dabar jau negalima absoliučiai teigti, kad nėra natūralios medicinos mokslinio pagrįstumo, nes yra atlikta nemažai mokslinių medicinos tyrimų homeopatijos, akupunktūros srityse, jų pagrįstumas įrodytas. Dabar jau kalbama apie integruotą mediciną, kuomet meditacijos, sveika mityba, judesio pratimai ir kiti metodai derinami su tradicinėmis priemonėmis. Tai finansuojama valstybės, nes suvokta, kad integruotas gydymas padeda pacientams gyti ir stiprėti po sunkių ligų. Jei tokie dalykai vyksta užsienyje, vadinasi, pasieks ir mus.

Jolanta Miškinytė, 2009 m. lapkričio 25 d., GYVA.LT

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Gyva.lt

Autoriai: Jolanta Miškinytė

Komentarai (22)