Mėnulyje rasta vandens, ir dar tokio, kurį, matyt, kometos atnešė prieš 3,8 mlrd. metų. Šis naujausias atradimas, pasak astrofiziko Vlado Vansevičiaus, keičia iš esmės viską, kas susiję su žmonių veikla kosmose.

„Matyt, į pelkę nukrito“, - juokavo studentams Vilniaus universiteto (VU) profesorius V.Vansevičius, per astrofizikos paskaitą šių metų spalio 9 dieną su antrakursiais laukdamas pirmųjų pranešimų, ar sėkmingai JAV zondas trenkėsi į Mėnulio paviršių.

Beveik taip ir buvo. Kai Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) mokslininkai nukreipė į Mėnulio paviršių trenktis jo kraterių stebėjimo ir žvalgymo erdvėlaivį (Lunar Crater Observation and Sensing Satellite - LCROSS), tikėtasi daug dulkių, tačiau pakilo tik paviršinis sluoksnis, o visa didžioji dalis ir buvo ta „pelkė“. Tik, aišku, kieta, nes ten labai šalta.

Pirmieji pranešimai, kad Mėnulyje rasta vandens, paskelbti tik po mėnesio. Lapkričio 13 dieną patvirtinta, kad vandens yra gana daug - būsimieji kolonistai net ir vonią galės įsirengti. Ir visai neseniai, lapkričio 27 dieną, pranešta, kad buvo aptikta ne tik vandens, o kur kas daugiau visokių medžiagų. Duomenys toliau tyrinėjami, tačiau kol viskas daug kartų nepatikrinta, mokslininkai neskuba skelbti atradimų.

Greičiau į kosmosą!

Jau ir anksčiau mėginta baigusius darbą erdvėlaivius sudaužyti į Mėnulį, tačiau reikšmingesnių rezultatų negauta. Šį kartą LCROSS erdvėlaivis buvo specialiai tam skirtas.

„Mėnulyje atrastas vanduo iš esmės keičia žmonijos plėtros galimybes į Saulės sistemą, o vėliau - gal ir dar toliau, - kalbėjo astrofizikas. - Vanduo gyvybei palaikyti yra svarbiausias, ir jo ten, dabartiniais vertinimais, pakankamas kiekis. Nugabenti tiek iš Žemės būtų nepaprastai brangu ir kosmoso planai atsidėtų tolesniems laikams. Vanduo reikalingas ne tik žmonių gyvenimui bazėse. Suskaidytas į deguonį ir vandenilį, jis gali būti raketų energijos šaltinis. Tada ir skrydžiai į Marsą būtų ne tokie sudėtingi. Nuskridęs į Mėnulį, gali pasikrauti. Ten viskas šešis kartus mažiau sveria ir kur kas lengviau startuoti į tolimas keliones. Žemėje naudingas krovinys, palyginti su raketų kuru, sudaro nedidelę dalį, o Mėnulyje jis galėtų būti gerokai didesnis.“

Vandens ieškoma ir Marse. Pernai NASA automatinis tyrimų aparatas „Phoenix“ nufotografavo net rasos lašiukus ant savo atramų. Kitą skrydį į Marsą NASA planuoja 2011 metais - šį kartą bus ieškoma mikroorganizmų buvimo požymių.

Didysis stabilizatorius

Šiemet Mėnulis pateikė dar vieną rekordą - ten rasta šalčiausia vieta Saulės sistemoje. Kol kas šalčiausia buvo Plutone, o dabar nustatyta, kad Mėnulio krateriuose yra minus 240 laipsnių. Kaip pasakojo prof. V.Vansevičius, ties šiauriniu ir pietiniu Mėnulio poliais yra keli krateriai, kurių niekada neapšviečia Saulė, nes gana aukšti ir statūs kraštai. Per kelis milijardus metų ten, matyt, nepateko saulės spindulių, antraip vanduo būtų išgaravęs.

„Dauguma Mėnulio kraterių atsirado prieš 3,8 mlrd. metų, kai buvo vadinamoji didžiojo bombardavimo epocha, - sakė astrofizikas. - Visoje Saulės sistemoje buvo labai daug skraidančių „akmenų“ ir visokių nuolaužų. Neaišku kodėl, bet taip formavosi Saulės sistema. Mėnulis jau buvo susidaręs iš Žemės, kai į ją prieš maždaug 4,5 mlrd. metų tėškėsi kažkoks Marso dydžio objektas ir išmušė didelį gabalą medžiagos. Galbūt todėl Mėnulio paviršiaus uolienos labai panašios į Žemės.“

Natūraliai formuojantis planetų sistemai toks didelis Žemės palydovas nebūtų susidaręs. Matyt, Mėnulis atsirado pusiau dirbtiniu smūginiu būdu. Žemė po smūgio, kaip aiškino astrofizikas, išsviedė į kosmosą labai daug nuolaužų. Iš jų vėliau susiformavo Mėnulis, nes Žemės traukos užteko, kad tos nuolaužos neišsilakstytų.

„Jei ne Mėnulis, ir Žemėje, ko gero, nebūtų gyvybės. Mėnulis yra didysis stabilizatorius, - juokėsi prof. V.Vansevičius. - Be jo Žemės ašis labai vartytųsi. Šių dienų atšilimas ar atšalimas būtų juokas - viskas labai stipriai keistųsi. Mėnulis, sukdamasis aplink Žemę, padeda išlaikyti jos ašies pastovumą. Ji svyruoja mažiau nei 3 laipsnius. Be Mėnulio ašies polinkis kistų daug daugiau ir būtų labai sunku bet kokiai sudėtingesnei gyvybei vystytis. Taigi Žemė tarp kitų planetų dar ir tuo ypatinga, kad turi tokį didelį palydovą.“

Atneštas kometų

Iki šiol Mėnuliui, galima sakyti, nebuvo skiriama reikiamo dėmesio. Šiemet sukako jau 40 metų, kai žmogus pirmą kartą išsilaipino Mėnulyje, bet tik pastaraisiais metais suaktyvėjo domėjimasis šiuo Žemės palydovu. Ištyrus NASA kosminės programos „Apollo“ astronautų į Žemę parskraidintus pirmuosius Mėnulio uolienų pavyzdžius, jis pasirodė visiškai neįdomus. Tuščias. Vandens nėra ir negali būti. Todėl ir 1971 metais išleistoje Martino Gerardo Rutteno knygoje „The origin of life“ apie gyvybės raidą Mėnuliui skirta, kaip prisiminė pašnekovas, tik pusė puslapio. Jame aiškiai parašyta, kad vandens nėra ir negali būti, todėl ir apie jokią gyvybę neverta nė kalbėti. Pradėta domėtis Marsu ir kitomis planetomis.

Požiūris į Mėnulį ėmė keistis po NASA kosminės observatorijos „Clementine“ ekspedicijos 1994 metais, leidusios mokslininkams pirmą kartą detaliai tyrinėti visą jo paviršių. Jau tada, kaip patikslino prof. V.Vansevičius, buvo įtarta, kad Mėnulyje gali būti vandens. Kosminės stoties „Clementine“ darytos nuotraukos leido spėti, kad Mėnulio polių srityse yra Saulės neapšviečiamų kraterių, kuriuose gali būti ir vandens ledo. Įtarimams patvirtinti 1998 metais buvo paleistas erdvėlaivis „Lunar Prospector“, tačiau mokslininkai nebuvo tikri dėl gautų duomenų ir pabijojo skelbti tokią gana kontraversišką informaciją, kad Mėnulyje yra vandens. Tik šiemet, galima sakyti, buvo paskelbti ir 1998 metų tyrimų rezultatai.

„Viską paspartino, ko gero, indai, - sakė VU profesorius. - Jų kosminės observatorijos „Chandrayaan-1“, tyrusios Mėnulio paviršiaus mineralinę sudėtį, šiemet padarytuose mėnlapiuose jau akivaizdžiai matyti sritys (paveiksle nuspalvintos mėlynai - red.), turtingos vandens. Galima sakyti, kad Mėnulyje nuolat gaminasi vandens, nes Saulė jį apšaudo protonais, o paviršiaus uolienos sudarytos iš mineralų, turinčių daug deguonies. Tačiau to vandens būtų labai nedidelis kiekis. Be to, jis, Saulės vėjo pagamintas, turėtų būti labai švarus, be jokių priemaišų.“

Kai amerikiečių erdvėlaivis trinktelėjo į Mėnulio paviršių, pakilo ne tik vanduo. Kartu su juo išlėkė metano, etanolio, amoniako, anglies dvideginio, kitų cheminių junginių, kurių, pasak astrofiziko, daug yra kometose. Jų Saulės vėjas nepagamintų. Vadinasi, Mėnulio poliuose surastas vanduo gali būti kometų atneštas prieš 3,8 mlrd. metų. Žinoma, dar laukia išsamūs tyrimai.

Ne vieni Visatoje?

Šių metų amerikiečių ekspedicija į Mėnulį, kaip pasakojo prof. V.Vansevičius, buvo palyginti pigi, nes kartu su pagrindiniu erdvėlaiviu „Lunar Reconnaissance Orbiter“ (LRO), kuris ir dabar sukasi orbitoje, atlikdamas žvalgomuosius darbus, paleistas kitas erdvėlaivis LCROSS. Jis ir trenkėsi dideliu greičiu į Mėnulį. Tiksliau, į vieną jo kraterį „Cabeus“ - 98 kilometrų skersmens. Išmušta tik 30 metrų skersmens duobė, tačiau vis tiek nemažai vandens išlėkė. Iš Žemės nedaug kas buvo matyti. Tik kraterio tamsoje sužibo taškelis - dulkių debesėlis nukritus LCROSS pirmajai pakopai „Centaur“. Iš paskos krisdamas pats erdvėlaivis viską fiksavo. Būtent jo duomenis, perduotus į Žemę, dar ir dabar analizuoja didesnė nei pusantro šimto mokslininkų grupė.

„O kas toliau? Skrendame, kasame, pašildome vandenį, dedame į biologinį reaktorių ir pažiūrime, o gal ten kas gyva yra, - juokėsi astrofizikas. - Tada žinotume apie save daugiau. Juk ir į Žemę vandenį atnešė kometos. Sužinotume, kad esame visi ateiviai. Jei iš Mėnulio parsigabenus ir ištirpinus gabalą ledo pasirodytų, kad yra gyvybės požymių, natūralu, kad ir mes iš kažkur atskridę. Juk tas pats kometų bombardavimas tuo pat metu vyko ir Žemėje, ir Mėnulyje.“

Aptikti gyvybės požymiai liudytų, kad nesame vieniši Visatoje. Gali būti ir daugiau tokių vietų, kur egzistuoja gyvybė, ir Žemė nebėra ypatinga vieta. Kol kas, pasak prof. V.Vansevičiaus, labai daug veiksnių kalba apie mūsų išskirtinumą. Pavyzdžiui, ir Mėnulis. Mikrobinei gyvybei jis nebūtinas, tačiau sudėtingesnei gyvybei labai svarbu, kad klimatas būtų stabilus ir Žemės planeta nesivartytų.

Turtingasis palydovas

„Mėnulis įdomus žmonijai ne tik kaip starto aikštelė į tolimąjį kosmosą, bet ir savo iškasenomis. Ateis laikas, kai bus lengviau jų iš ten parsigabenti nei iškasti iš kelių kilometrų Žemės gelmių, - kalbėjo mokslininkas. - Kai buvo nuplėštas Žemės gabalas, iš kurio susidarė Mėnulis, Žemė jau buvo susiformavusi, todėl Mėnulio sudėtis tokia kaip Žemės mantijos ir plutos, kur gausu naudingųjų iškasenų.“

Būtent dėl to ir daromi vadinamieji mėnlapiai - stengiamasi kuo išsamiau ištirti elementinę Mėnulio paviršiaus sudėtį. Pasak astrofiziko, pietinis Mėnulio polius, į kurį trenkėsi LCROSS, įdomus dar ir tuo, kad ten yra didžiausias (maždaug 2,2 tūkst. km skersmens) žinomas Saulės sistemos smūginis krateris, vadinamas Aitkeno baseinu. Į Mėnulį, kai jis dar tik formavosi, trinktelėjo kažkoks didelis objektas, nes kraterio matmenys beveik prilygsta Mėnulio skersmeniui - 3,5 tūkst. kilometrų. Išmušto įdubimo gylis 14 km, galbūt todėl pačiame paviršiuje gausu naudingųjų iškasenų. Vėliau, per didžiojo bombardavimo epochą, pačiame Aitkeno baseine atsirado dar naujų kraterių, ir gana didelių, net kelių šimtų kilometrų skersmens.

„Kitas dalykas, Mėnulyje labai daug helio-3, - pasakojo prof. V.Vansevičius. - Jo yra prisigaudęs iš Saulės vėjo per visą 4 mlrd. metų istoriją. Helis-3 gali būti termobranduolinių reaktorių kuras. Skaičiuojant, kiek dabar žmonija sunaudoja energijos per metus, vien iš Mėnulyje esančio helio-3 galima būtų pagaminti energijos 20 tūkst. metų. Ir tas didžiulis, apie milijono tonų, helio-3 kiekis yra pačiame Mėnulio paviršiuje!“

Mėnuliui nepakenktų, kaip pripažino astrofizikas, jei ir visas helis būtų parsigabentas į Žemę, tačiau jei be saiko kastume ten kitas naudingąsias iškasenas, iškiltų grėsmė netekti mūsų planetos stabilizatoriaus. Mėnulyje žmonių gyvenvietės būtų steigiamos tikriausiai po paviršiumi - saugantis gausybės smulkių meteoritų ir Saulės žybsnių. Vis dėlto pirmieji Mėnulio gyventojai bus greičiausiai robotai, nes ir dabar jų ekspedicija bus rengiama pargabenti tyrimams reikalingą ledo gabalą. Nuvažiuos į tą kraterį mėnuleigis ir turės prasigręžti gal tik kokį metrą iki ledo.

Kartu ir pavieniui

Mėnulyje, tik kitose vietose, jau važinėjo rusų mėnuleigiai. Du amerikiečių robotai penkerius metus važinėjasi po Marsą. Jis, pasak astronomo, iš artimiausių planetų turi panašiausias sąlygas pritaikyti žmonėms gyventi.

Nors kosmoso programose matyti įvairių šalių bendradarbiavimas, į Mėnulį, prof. V.Vansevičiaus manymu, skraidys vis dėlto pavieniui. Daug dėmesio Mėnuliui pasiryžusios skirti Kinija ir Rusija. Žinia, kad Mėnulyje atrasta vandens, ir JAV prezidentą Baracką Obamą paskatins daugiau lėšų skirti kosmoso programai. Prieš penkerius metus planuota į Mėnulį skristi 2015-aisiais, krizės laikotarpiu nukelta į 2020-uosius, o dabar turbūt ir žmogaus išsilaipinimo, ir robotų ekspedicijų datos smarkiai keisis. Konkurencija vis dėlto didelė.

Pakilimą išgyvenančios Europos kosmoso agentūros (European Space Agency - ESA) biudžetas net ir krizės metais didėjo, nors palyginti su NASA, jis vis dar kelis kartus mažesnis. Neseniai ESA išbandė automatinį transportavimo įrenginį „Jules Verne“, pirmąjį tokį, kurį galima pritaikyti ir kroviniams, ir žmonėms skraidinti. Kol kas europiečių astronautai savarankiškai neskraido - arba su amerikiečiais, arba su rusais.

Šiuo metu ESA aktyviai tiria Marsą („Mars Express“) ir Venerą („Venus Express“), o greitai bus paleistas erdvėlaivis ir Merkurijui tirti. Anksčiau manyta, kad Merkurijus yra tik miręs uolienos gabalas, o pastaraisiais metais nustatyta, kad jis turi net atmosferą, žinoma, ne tokią kaip Žemės, ir magnetinį lauką, ir galbūt vulkanų. Daug dėmesio ESA skiria ir Žemei, jos saugumui. Visos Europos šalys įsitraukė į bendros Europos kosmoso politikos įgyvendinimą.

O tuo metu Lietuvoje...

Oficialiai mūsų mokslininkai ir verslo įmonės negali dalyvauti nė vienoje kosmoso tyrimo programoje, nes Lietuva nėra ESA narė ir dabar jau vienintelė iš Europos Sąjungos (ES) šalių nėra pasirašiusi net ketinimų protokolo.

„Estai pasirašė bendradarbiavimo sutartį 2007-aisiais, latviai - šiemet (ir sunkmetis nesutrukdė mąstyti blaiviai), o Lietuva, nors ir pradėjo derybas 2008 metais, paskutiniu momentu sustojo ir užsiėmė „žemiškais“ reikalais, - kalbėjo astrofizikas. - Neskubama daryti strateginių sprendimų, nors per tą pasirengimo tapti ESA nare dešimtmetį nereikėtų mokėti jokių mokesčių, o per bendradarbiavimą kosmoso programose į šalį ateitų aukščiausio lygio technologijos.“

Lietuva jau pavėlavo dalyvauti bendroje Europos globaliosios navigacijos programoje „Galileo“, pakeisiančioje amerikietišką GPS. Pavėluota dalyvauti ir visos Europos globalaus Žemės stebėjimo programoje „Kopernikus“. Šios dvi programos geriausiai apibūdina ES kosmoso strategiją - siekiama pirmauti pasaulyje teikiant paslaugas, pagrįstas aukščiausiomis technologijomis.

„Tikėkimės, - sakė prof. V.Vansevičius, - kad sveiko proto sąstingis pagaliau baigsis ir kitose bendrose Europos kosmoso programose Lietuvos mokslininkai ir verslo įmonės jau galės dalyvauti kaip lygiateisiai nariai.“

Komentarai (14)