Tamsioji nelegalios imigracijos į „Europos tvirtovę“ pusė (16)
Nė viena Europos valstybė neregistruoja, kiek imigrantų žūsta mėgindami pereiti jos sieną. Be to, net nebandoma išsiaiškinti, kad buvo tie migrantai. Tačiau kiekvienas jų turi savą istoriją, jei tik žinote, kur pažvelgti, rašo „NRC Handelsblad“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Zodiako“ laivo denyje buvo 18 žmonių – 17 afganų ir turkas, kuris nežinojo kelio. Paskutinėje 90 minučių trukusios kelionės iš Turkijos pakrantės miesto Kučukujo į Graikijos Lesbo salą atkarpoje rudeninis vėjas nunešė laivą ant pakrantės uolų. 10 afganų išsigelbėjo. Kiti, įskaitant ir porą bei jų 3 vaikus, savo kelionę baigė neatpažintiems pabėgėliams skirtose Mitilinio kapinių kapuose. Šie kapai yra per gerą atstumą nuo gėlėmis nuklotų vietinių graikų kapų. Imigrantams skirti kapai yra kapinių pakraštyje, netoli šiukšlyno.
Vos ant kelių kapų užrašyti vardai. Ant daugumos kapų ženklų tėra matomi paprasti užrašai: afganas 1, afganas 5, afganas 11. Nėra jokių vardų, jokios gimimo datos, o tik data, kada pabėgėliai nuskendo: 2009 metų spalio 29, 2007 metų spalio 3, 2007 metų lapkričio 25 diena.
Niekas nežino, kas jie, teigia afganų imigrantas, kuris prieš 7 metus išgyveno kelionę iš Turkijos gumine valtimi. Jis yra vienintelis žmogus, aplankantis anoniminius kapus kiekvieną savaitę. „Niekas nenori jų žinoti. Tai – problema“ – pasakoja vyras.
Vyras atsisako pasakyti savo vardą. Jis Graikijoje nelegaliai gyveno 7 metus ir teigia, kad būtų neprotinga žurnalistams pasakyti savo vardą. Tačiau jis yra žinomas viso pasaulio afganams, nes yra vienintelis afganas, kuris nesirengė keliauti toliau į Europą, o liko Lesbo saloje.
Pasiskelbė ambasadoriumi
Vyras dabar pasiskelbė esąs valtimis į salą atvykstančių pabėgėlių ambasadorius. Po kiekvieno tragiško incidento likę gyvieji skuba jį susirasti. Kiekvieną kartą, kai visame pasaulyje gyvenančius afganus pasiekia naujienos apie Egėjo jūroje nuskendusius pabėgėlius, vyras susilaukia skambučių iš Atėnų, Romos ar Roterdamo. Be to, Afganistane visada yra laukiančiųjų naujienų apie giminaičius, išsirengusius į Europą. „Mes pasiekėme Lesbo salą, esame saugūs“ – tokių naujienų laukia Afganistane likę pabėgėlių artimieji. Jei naujienų jie nesulaukia, tai patys skambina vadinamajam ambasadoriui.
Jis pasakoja artimiesiems apie tai, kas nutiko negerai. Šeimos prašo jo nufotografuoti kapus ir žuvusiųjų veidus. Jis fotografuoja ir siunčia nuotraukas į Afganistaną.
Kartais jis artimiesiems visos tiesos ir nepasakoja. Lesbo saloje musulmonai imigrantai dažnai yra laidojami be islamiškųjų laidojimo ritualų, maldų ir pėdomis, o ne galvomis, atsuktomis į Mekos pusę.
„Labai skausminga, jei aš turiu pasakyti mamai, kad jos sūnus ne tik nuskendo, tačiau ir yra palaidotas taip, kaip jo mama nenorėtų“ – skundžiasi vyras.
Nė viena valdžia nežino, kiek yra žuvusiųjų
Nėra saugoma jokių oficialių įrašų, kuriuose būtų fiksuojama, kiek imigrantų žuvo mėgindami pasiekti Europą. Nė viena ES valstybė nebando sužinoti jų vardų. Nė viena valdžia nežino, kiek žmonių žūva prie išorinių „Europos tvirtovės“ sienų.
Yra organizacijų, kurios bando suskaičiuoti aukas. Grupė „United against Racism“ karpo laikraščių straipsnius, kuriuose yra rašoma apie žuvusius migrantus, ir renka jų sąrašą. Jų skaičiavimais nuo 1994 metų jau žuvo 13 tūkst. Europą bandžiusių pasiekti migrantų. Kai kurie jų mirė laivų nuolaužose prie Ispanijos krantų, kai kurie su gyvybe atsisveikino keliaudami per Libijos dykumą, kai kurie užlipo ant graikų paliktų minų netoli Turkijos sienos. Sąrašas yra begalinis.
Lesbo saloje gyvenantys afganai teigia, kad dauguma šeimų nori susigrąžinti namo žuvusiųjų palaikus. „Tačiau tai yra nelaimimas mūšis. Repatriacija kainuoja tūkstančius eurų. Kelionė iš čia į Atėnus, o iš Atėnų į Kabulą yra neįperkama. O Vakarų valstybių ambasados neduoda vizų artimiesiems, kad šie galėtų atvykti atsisveikinti su žuvusiais giminėmis“ – teigia vadinamasis ambasadorius.
Tarsi jie niekada nebūtų egzistavę
Kaip vienintelis nuolatinis šalyje gyvenantis afganas, jis teigia jaučiąs įpareigojimą atlikti laidojimo ritualus žuvusiųjų šeimų vardu. Jei jis laiku informuojamas apie laidotuves, jis vyksta į kapines ir kalba islamiškas maldas. Tačiau jis yra nepajėgus kovoti su graikų įstatymais. Kadangi šalyje trūksta laidojimo vietų, tai po 3 metų visi kapai yra išvalomi, o palaidotųjų kaulai atiduodami artimiesiems.
„Aš sakiau valdžiai, kad tai prieštarauja mūsų religijai, tačiau niekas neklauso“ – teigia vyras, kuris taip niekados ir nesužinojo, kas nutinka jo tautiečių palaikams, kai jų kapai yra išvalomi ruošiant vietą naujam palaidojimui. Jis baiminasi, kad palaikai tiesiog sunaikinami. Tarsi jie niekada nebūtų egzistavę.
Parengta pagal NRC Handelsblad
