Galaktikų spiralinės vijos išduoda suparmasyvių juodųjų skylių masę (0)
Kaip galima "pasverti" supermasyviąją juodąją skylę, kurios masė nuo milijono iki milijardo kartų didesnė nei Saulės? Būdas gali būti lygiai toks pat paprastas kaip ir šias skyles talpinančių galaktikų fotografavimas. Astronomų komanda nustatė, jog kuo didesnė galaktikos centre slypinti juodoji skylė, tuo glaudžiau išsidėsto galaktikos spiralinės vijos. Jei tai pasitvirtins, galima bus išvesti palyginti paprastą formulę, pagal kurią bus galima gauti naujos informacijos apie iki 8 milijardus šviesmečių nuo mūsų nutolusias juodąsias skyles. Toks nuotolis tūkstančius kartų didesnis lyginant su dabartiniais pasiekimais šioje srityje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Little Rock (JAV) Arkanzaso Universiteto mokslininkas Markas Seigaras (Marc Seigar) kartu su kolegomis ištyrė 37 spiralines galaktikas, įskaitant Paukščių Tako ir kaimyninę Andromedos galaktiką.
Nustatyta, jog mažiausias juodąsias skyles turinčių galaktikų šakos išsivijusios iki 43° kampais. Pavyzdžiui, juodosios skylės Trikampio galaktikoje (angl. Triangulum Galaxy, antroji nuotrauka) masė 1500 kartų didesnė už Saulės, jos spiralinės vijos išsidėsčiusios 42° kampu. Tuo tarpu turinčių didžiausias juodąsias skyles galaktikų vijos susivijusios daug tankiau - kartais jos su branduoliu sudaro vos 7° kampą, kaip kad, pavyzdžiui, didžiulės juodosios skylės Andromedos galaktikoje (pirmoji nuotrauka) masė yra apie 200 milijonų kartų didesnė nei Saulės; jos spiralinės vijos susivijusios tankiai.
Tai ne pirmas atvejis kai astronomai pastebi sąryšį tarp tiesiogiai nematomų supermasyvių juodųjų skylių ir jas talpinančių matomų galaktikų.
Greitosios žvaigždės
Jau anksčiau mokslininkai buvo pastebėję, jog galaktikos centrą formuojantis žvaigždžių spiečius yra tankesnis ir didesnis, juo masyvesnė ten esanti juodoji skylė. "Tačiau įvertinant spiečiaus masę labai dideliais atstumais gaunama nemaža paklaida", sako Seigar'as.
Astronomai taip pat "pasveria" juodąsias skyles tirdami aplink jas besisukančių žvaigždžių judėjimą. Kuo didesnė juodoji skylė, tuo greičiau juda žvaigždės. Tačiau žvaigždes galima stebėti tik iki kelių dešimčių milijonų šviesmečių nuotoliu esančiose galaktikose. "Didėjant nuotoliui vis sunkiau darosi naudoti šį metodą - netgi pasitelkus "Hubble" teleskopą. Tam tiesiog neužtenka skiriamosios gebos. Kai atstumai dideli, spiralines vijas tiesiog paprasčiau aptikti", komentuoja tyrinėtojas.
Išties, dauguma tolimiausių juodųjų skylių labai vilioja astronomus, nes jas čia galima stebėti tokias, kokios jos buvo ankstyvojoje Visatoje.
Tamsioji materija
Šie nutolę objektai gali suteikti galimybę pažvelgti į tai, kaip vystosi galaktikos, taip pat paanalizuoti sunkiau aptinkamą kosmologinį komponentą - tamsiąją materiją. Manoma, jog galaktikos savo formą įgauna priklausomai nuo gigantiškų tamsiosios materijos telkinių. Pastaruosius galima aptikti pagal jų kuriamą gravitacinį regimosios materijos postūmį.
Gravitacinė tamsiosios materijos trauka taip pat gali įtakoti galaktikos vijų ribas, centrinės dalies dydį bei jos juodosios skylės masę. Tačiau ši teorija kol kas dar nėra įrodyta. Seigar'o komanda artimiausiu metu tirs labiau nutolusias juodąsias skyles, kurios aktyviai "valgo" savo aplinką. Jas lengviau matuoti nei jų ramias "giminaites", tačiau jos pasitaiko rečiau. Be to, dabartiniu metu jų masę išmatuoti galima tik jei objektas yra 5 milijardų šviesmečių atstumu nuo Žemės. Mokslininkai siekia įsitikinti, jog jų atrasta paprasta sąsaja tarp spiralių išsidėstymo ir juodųjų skylių masės nekinta galaktikoms evoliucionuojant. Seigar'as komentuoja, jog "Turime įsitikinti, jog tokia koreliacija neevoliucionuoja bėgant laikui ir didėjant galaktikos amžiui".