Turbūt tik nedaugelis žmonių, girdėjusių apie LSD žino ir jo atradėjo vardą - chemiką Albert Hofmann. Būdamas 102 metų amžiaus balandžio 29-ą dieną jis paliko mūsų pasaulį. Pristatome "The Economist" parengtą straipsnį apie mokslininko didžiausio atradimo istoriją.

Pirmoji jo patirtis buvo „ganėtinai maloni“. 1943 m. balandžio 16 dieną Sandoz tyrimų laboratorijoje Bazelyje, Šveicarijoje, atskirdamas ir sintetindamas nepatvarius alkaloidus iš paprastosios skalsės grybų, Albert Hofmann ėmė jausti lengvą galvos svaigimą. Jis negalėjo suprasti kodėl. Laboratorijoje jis dirbo su dar dviem chemikais; taupumas ir draugija jį buvo išmokę atsargumo. Ir tai buvo žmogus, kurio daktaro disertacija buvo apie vynuoginės sraigės virškinimo sultis.

Jis pagalvojo, jog galbūt įkvėpė savo naudoto tirpiklio dūmų. Kaip bebūtų, jis grįžo namo ir prigulė ant sofos. Tuomet pasaulis pratrūko, išsiskleisdamas į spalvų, formų, spiralių ir šviesos kaleidoskopą. Atrodė, kad tai kažkaip susiję su lizergo rūgšties dietilamidu, LSD-25, medžiaga, su kuria jis tuo metu dirbo. Jis ją susintetino prieš penkerius metus, bet pamanė, kad ji „neįdomi“, ir toliau jos nebetyrinėjo. Dabar lyg koks pasakų princas, prisitrynęs į akis ant pirštų galiukų patekusios medžiagos, jis išvydo visatos paslaptis.

Būdamas tikras mokslininkas, kitą pirmadienį jis tyčia išgėrė 0,25 miligramo LSD, atskiesto 10 cm³ vandens. Jis buvo beskonis. Bet apie 5 valandą jo laboratorija ėmė deformuotis, o jo galūnės ėmė stingti. Paskutiniai žodžiai, kuriuos jis sugebėjo pakeverzoti į savo laboratorijos žurnalą, buvo „troškimas juoktis“. Šis troškimas greitai dingo. Važiuodamas namo dviračiu su savo kolega (tai turbūt garsiausias pasivažinėjimas dviračiu per visą istoriją) jis nesuvokė judąs. Bet jo namuose baldai šėtoniškai sukosi ir keitė formą, o kaimynas, kaip priešnuodžio atnešęs jam pieno, buvo „ragana su spalvota kauke“. Dabar jis suprato, jog LSD yra velnias, kurio jis negali nusikratyti, nors savo bejausmiame kūne šaukė ir raičiojosi ant sofos, būdamas tikras, jog miršta.

Po šešių valandų viskas baigėsi. Paskutinė valanda vėl buvo nuostabi, vaizdiniai „atsiverdavo ir vėl užsiverdavo apskritimuose ir spiralėse, pratrūkdavo spalvingomis versmėmis“. Kiekvienas garsas skleidė spalvas. Jo gydytojas neaptiko jokių fizinių pakitimų, išskyrus labai išsiplėtusius akių vyzdžius. Akivaizdu, jog medžiaga greitai pasišalino iš kūno, nesukeldama jokių pagirių. Bet protą ji išskaidė, vėl surinko draugėn ir visiškai pakeitė, kitą rytą palikdama jį šviežutėlį kaip ką tik gimusio kūdikio.

Per vėlesnius dešimtmečius, A.Hofmann suvartojo labai daug LSD. Vartodavo jį klausydamas Mocarto ir žiūrėdamas į raudonas rožes. Išmoko jo nevartoti būdamas pavargęs ir nemaišyti su amfetaminais (sukelia labai sunkias haliucinacijas). Būdamas Sandoz laboratorijos natūralių produktų padalinio vadovas, jis pasinėrė į potencialias LSD galimybes psichiatrijoje. Nors jis taip pat sukūrė kraujo apytakai ir kvėpavimui padedančių vedinių iš paprastosios skalsės ir su jo vardu siejama nemažai naudingų medikamentų, būtent LSD įkvėpė jam „tėvystės džiaugsmą“. Ir tas pojūtis, kurį LSD jam suteikdavo, – sąjungos su gamta ir visų būtybių dvasinio prado vienybės jausmas – jį įtikino atradus naujojo amžiaus sakramentą: priešnuodį vartotojiškumo, industrializacijos ir iš žmonių gyvenimo dingstančio dieviškumo sukeltam nuoboduliui.

Geltona, purpurinė ir žalia

Pražūtinga jam pasirodė besą tai, jog Timothy Leary iš Harvardo galvojo tą patį. Kai 7-ajame dešimtmetyje profesorius savo studentams pasakė, jog LSD yra būdas atrasti dieviškumą, savo tikrąjį „aš“ ir (ypač) puikų seksą, narkotiko vartojimas tapo epidemija. Žmonės jį vartodavo negryną: kaip cukraus gabalėlius ar sugeriamąjį popierių, išmirkytą LSD tirpale. Jie jį kaltino dėl avarijų, žmogžudysčių ir beprotiškų bandymų skraidyti. Spauda pražydo psichodeliniais oranžiniais, purpuriniais, geltonais ir žaliais atspalviais, tirpstančiomis beveik išprotėjusio pasaulio formomis ir svaiginančiais ratais. 1971 m. A.Hofman susitiko su Leary Lozanos stoties užkandinėje; nusprendė, kad jis žavingas, tačiau dėl šio žmogaus neatsargumo LSD iki tol jau buvo uždraustas daugelyje šalių, o jo gamyba bei tyrimai buvo nutraukti. Jie niekada nebuvo atnaujinti.

Savo chemiko dėmesį A.Hofmann nukreipė į kitus dalykus: magiškąjį meksikietišką grybą, kurio aktyviuosius junginius jis susintetino į baltas piliules, ir į, LSD primenančias mėlynojo pelėvirkščio sukučio sėklas. Jis pats toliau eksperimentavo su abiem medžiagomis, pastebėdamas, jog vienoje grybų sukeltoje haliucinacinėje būsenoje jo paties gydytojas vokietis tapo actekų žyniu, kuris, atrodė, ketina jam perskrosti krūtinę obsidiano peiliu. Jis mėgo savo darbą, bet vis dar gedėjo dėl savo „problematiško vaiko“ pražūties. Jei LSD būtų vartotas pagarbiai, jis būtų galėjęs mokyti vyrus ir moteris dvasinio gyvenimo didybės. Bet jie juo piktnaudžiavo, ir dėl to jis jiems atnešė siaubą.

Tačiau ponas Hofmann žinojo, kad ir be LSD įmanoma patirti tą pačią būseną. Kai būdamas vaikas kažkurių metų gegužės mėnesį klajojo miško takais netoli Badeno, jį staiga užplūdo toks spinduliavimo ir visatos vienybės pojūtis, jog jis manė, kad ta vizija tęsis amžinybę. „Stebuklinga, galinga, beribė tikrovė“ jį užklupdavo ir kitur: kaip vėjas geltonų chrizantemų lauke, lapai po lūties saulės apšviestame sode. Tą lemtingą balandį išgertas LSD atgaivino tuos pojūčius, bet jų nepranoko. Todėl jo patarimas, trokštantiems haliucinacinių patirčių, buvo paprastas: „Eikite į pievą, į sodą, į mišką. Atmerkite akis!“.

Parengta pagal The Economist

Komentarai (45)