Šis straipsnis gimė paskatintas mūsų skaitytojų - vienuose iš daugelio jūsų komentarų nuskambėjo klausimas, kas gi yra mokslininkas ir kas gi lauktų jaunimo, pasirinkusio mokslininko kelią? Apie tai sutiko papasakoti viena iš Lietuvos mokslo entuziasčių - VDU Kauno Botanikos sodo direktorė, profesorė Vida Mildažienė.

Labai trumpai apibūdinčiau taip: tai žmogus, kuris visą gyvenimą daro tai, ko labiausiai nori, ir dar gauna už tai atlyginimą.

Labai abejotina, kad mokslininko profesiją žmonės renkasi, kad užsidirbti pragyvenimui... Mes žinome, kaip mokslininkai uždirba pasaulyje ir Lietuvoje. Net ekonomiškai stiprių šalių mokslininkai nepriskiriami prie „gerai gyvenančių“, nešančių turtus profesijų atstovų. Apie Lietuvą geriau nekomentuoti. Tarybiniais laikais mokslininkas buvo prestižinė profesija. Ekonominių krizių laikotarpiais daug Lietuvos mokslininkų visai paliko mokslinę veiklą arba išvyko dirbti ten, kur yra normalios sąlygos darbui. Tačiau vis dėlto nemažai ir liko. Ir pažvelkite – sugebėjo ne tik išlikti, bet ir pasiekti tokių rezultatų, kuriuos pripažįsta, gerbia ir net labai vertina užsienio kolegos. Dažnai kur kas labiau nei vietiniai biurokratai arba konkuruojantys kolegos.

Tai kas gi tuos mokslininkus „laiko“, kokia išskirtinė jėga? Greičiausiai, norint būti mokslininku, reikia turėti tam tikrą nestandartinę vertybių sistemą – turi būti labai stiprus, principinis noras pažinti pasaulį, vidinis siekis nors kiek praskleisti nežinomybės uždangą, sužinoti, suprasti, kodėl ir kaip veikia viskas aplinkui. Šis žingeidumas, siekis daugiau sužinoti yra tas variklis. Pasitenkinimas sužinojus, žengus nors mažą žingsnelį toliau nei buvo žinoma iki tavęs – ta vertybė, kuri teikia gyvenimo pilnatvės jausmą mokslininkui. Jam taip pat teikia kūrybinį pasitenkinimą rasti naujus, iki tol nežinotus būdus kaip pažinti pasaulį. Kitiems žmonėms šį jausmą suteikia kitokie dalykai – kai kuriems dvasiniai, bet daug kam – labai materialūs. Visos kitos vertybės nesvetimos ir mokslininkams, tačiau be išskirtinai stipraus noro pažinti pasaulį sunku būtų įsivaizduoti tikrą mokslininką.

Klausiantieji apie tai, kas gi yra tie mokslininkai, greičiausiai norėtų sužinoti, kokia yra tokios profesijos žmonių kasdienybė, ką gi jie veikia per dienas savo kabinetuose ir laboratorijose? Kaip ir kiekvienos profesijos atstovui, mokslininkas turi įgauti tam tikrus įgūdžius, žinoti specifinius darbo metodus ir subtilybes. Šito paprastai išmokstama universitetuose. Jei baigęs pirmąją studijų pakopą jaunas žmogus nenori dirbti atitinkančio bakalauro išsilavinimą paprastesnio darbo, o nori siekti gilesnio išsilavinimo, jis stoja į magistrantūrą. Po kelių metų studijų gavęs tinkamą papildomą pasiruošimą (magistro diplomą), jis gali rinktis mokslinę karjerą. Tada paprastai stojama į doktorantūrą. Doktorantui vadovauja patyręs mokslininkas, kuris padeda jaunam žmogui toliau tobulėti, parenka konkrečią tyrimų temą, perteikia savo ir kitų mokslininkų žinias, moko darbo subtilybių. Patikėkite, visa tai nėra „neįkandama“ tiems, kurie nori dirbti šį darbą – jauni žmonės labai greitai išmoksta naudotis sudėtingomis tyrimo technologijomis. Tiesa sakant, tas patyręs mokslininkas ir pats nuolat turi mokytis, nes šiais laikas tyrimo technologijos taip sparčiai žengia į priekį, kad kartais visai negėda pasimokyti kartu su studentais arba net ir iš savo studentų... Tačiau mokslininkui mokytis yra įdomu, jis visa tai daro savo noru, tai jo įprotis, kasdienybė, profesijos dalis. Jeigu vyresnis mokslininkas tikrai mėgsta savo darbą, jis tarsi savaime sugeba sudominti, „užkrėsti“ savo tyrimais jaunus žmones. Jie irgi pajunta tą galingą trauką, kartais tiesiog peraugančią į tikrą aistrą. Pavyzdys: vienas 70 metis garbingas suomių profesorius biochemikas nepatingėjo į Lietuvą atsivežti didžiulį sietelį drugiams gaudyti, vos užsiminėm apie galimą kelionę į gamtą. Jaunystėje jis domėjosi ir entomologija. Tas susidomėjimas yra toks stiprus, kad „prasimušė“ ir po daugelio metų...

Dažnai įsivaizduojama, kad mokslininkai yra keistuoliai vienišiai, bendrauti nemokantys atsiskyrėliai. Gal ir galimi tokie atvejai, tačiau nei vienas žmogus, koks jis genialus bebūtų, negali dirbti mokslinio darbo visai vienas. Šiuolaikinis mokslas pagrįstas per amžius žmonijos kauptomis žiniomis ir naujomis tyrimo technologijomis. Tą informaciją mokslininkai gauna iš specialių mokslinių informacijos šaltinių, dažniausiai straipsnių moksliniuose žurnaluose. Pasaulio mokslinė visuomenė turi savo taisykles, kurias būtina žinoti ir jų laikytis. Mokslininkas yra vertinamas, atsižvelgiant į tai, kokius straipsnius ir kokiuose žurnaluose jis spausdina, kaip jį skaito ir cituoja savo straipsniuose kiti jo srities mokslininkai, dirbantys visame pasaulyje. Taigi, jei jis dirbtų vienas pats sau ir neperduotų gautų žinių kitiems, jis tarsi būtų „nematomas“, o jo darbas – visai beprasmis. Jeigu tavo darbo niekas nemini, pristatydamas kitus tos krypties tyrimų rezultatus, reiškia kad dirbai veltui. Kuo tikriausia nelaimė mokslininkui yra sužinoti, kad kiti jau spėjo publikuoti straipsnį su analogiškų tyrimų rezultatais. Taigi, ilgai dirbai naujos „idėjos“ genamas, deja, pavėlavai, ir nėra jokios prasmės kartoti tai ką jau padarė kiti... Labiausiai vertinamos yra naujos žinios. Keli vėliau publikavę panašius tyrimus autoriai dar gal kiek svarbūs, tačiau tik kaip patvirtinantys naujai nustatytus faktus. Jei mokslininkas ir toliau bando publikuoti anksčiau kitų nustatytus ir patvirtintus faktus, jis rizikuoja prarasti pagarbą. Tokios publikacijos nepriimamos į vertinamus mokslinius žurnalus. Todėl mokslininkai turi labai daug mokytis ir skaityti, važiuoti į mokslininkų susitikimus, kad galėtų gauti pačią naujausią informaciją apie tai, ką daro kiti jo tema dirbantys mokslininkai.

O jau tose konferencijose koks smagumas stebėti šitą gerąja prasme pamišusią dėl savo darbo publiką! Pagaliau jie susitinka tokius pačius kaip jie, suprantančius tave iš pusės žodžio, kalbančius apie tavo numylėtą tyrimų objektą nuo ryto iki nakties. Jie taip įsijaučia, jie nemato nei ką valgo, nei kur eina, gali ir nemiegoti visą naktį – o koks skirtumas – juk kalbama apie pačius svarbiausius dalykus. Jeigu kolegos sunkiai tiki tavo argumentais, arba pateikia neįtikinamą priešingą nuomonę, galima labai stipriai pykti ir labai garsiai ginčytis, o kartais – net ir susimušti... Juk dėl šventos tiesos!

Aš save priskiriu prie šios profesijos žmonių ir patikėkit, nepaprastai myliu tuos tikruosius mokslininkus. Visuose pasaulio kraštuose turiu draugų, ištikimų kolegų. Nuoširdžiai džiaugiuosi vėl sutikusi juos mokslininkų konferencijose... Jie nėra nei genijai, nei šio pasaulio teisuoliai ar proto bokštai. Labai dažnai išsiblaškę, kasdieniniame gyvenime darantys elementarias klaidas, turintys įvairių žmogiškų silpnybių, gal net einantys ne pačiais tiesiausiais gyvenimo keliais. Tačiau tai savitų charakterių, nestandartinės mąstysenos, giliai išsilavinę, talentingi ir nuoširdžiai tikintys savo veiklos prasme žmonės. Tais sunkiais mums laikais, kai pradėjome išvažiuoti į užsienį, neturėdami tinkamos paramos, esu sulaukusi iš savo kolegų užsienio mokslininkų nepaprasto supratingumo, draugiškos pagalbos ir puikių profesinių patarimų. Apie tas pirmasias keliones, jų metu patirtus visokiausius nuotykius ir sutiktus žmones reiktų kada nors parašyti, būtų kuo tikriausias bestseleris... Svarbiausias įspūdis buvo pasijusti gerbiama ir vertinama tų, kurių tik vardus anksčiau žinojau iš puikių straipsnių. Kokia laimė buvo pažinti juos ir suprasti, kad tie aukščiausio rango mokslininkai yra paprasti, labai realūs žmonės, tiesiog tikri tavo kolegos ir draugai...

Nei už ką neiškeisčiau bendravimo su jais į bendravimą su turtuoliais verslininkais, politikais arba ekrano superžvaigždėmis...

Komentarai (36)