Fundamentalūs fizikos dėsniai keičiasi, priklausomai nuo to, kur ir kada jūs esate?

Aš visada sakiau, kad senovėje buvo kitokie fizikos dėsniai nei dabar - elektros nebuvo, radio ryšio ir daug ko nebuvo...

"Senovėje" čia turima omenyje greičiau prieš 13 milijardų metų, o ne kokius 3 tūkst.

Žiauriai įdomus straipsnis. Nė nepagalvočiau, kad fizika gali būti toks įdomus dalykas.

Visgi manau, kad rudoji yra teisi...

Manau klysti,nes cia viskas jeigu ir keiciasi,kaip teigiama straipsnyje,tai tikrai ne per pora tukstanciu metu pasikeite konstanta.

lape +1 už įžvalgumą

lapei -3 už nusišnekėjimą. fizikos dėsniai tikrai dar niekada nesikeitė nei gravitacija pradingo, nei šviesa pagreitėjo, nei dar kažkas tai pasikeitė o jeigu kalbant apie mokslą, tai čia "dėsniai" irgi nesikeičia, jie tik yra papildomi, arba apribojami.

Labai idomi teorija, turbut pirma teorija kur konstanta gali skirtis netik multivisatoje.

Kaip man patinka tokie atradimai kurie sako, kad materija tik laikinas dalykas, kad ir ka tai reiskia. Arba tokie kurie sako, kad realybe tik iliuzija/holograma.

Dabar supratau, kad aš netik mažas ir visatos mąstais nieko nereiškiu, bet kad ir mano egzistavimas yra absoliutus atsitiktinumas. Ir panašu, kad tai tiesa

"Deja, ten, kur alfa konstanta yra kitokia, mūsų tipo gyvybė egzistuoti greičiausiai negalėtų, įsitikinę mokslininkai." Kitokia egzistuoja, kuri turbūt toli gražu nepanaši i tokią, kokią mes dabar išvis žinome.

Tai galim daryt išvadą, kad mums įprastai aplinkai susidaryti alfa nuokrypis yra lygus mums žinomos visatos spinduliui? Nes mano manymu, jeigu spindulys būtų didesnis, tai ir mums įprastos sąlygos būtų daug platesnės visatoje. Tačiau iš to iškyla natūralus klausimas: visi mes žinome, kad mums žinoma visata plečiasi...o kas atsiktų mums įprastai materijai iškeliavus už tinkamos alfa ribos? Na ir tada iškyla dar vienas klausimas: jeigu alfa kinta erdvėlaikyje, tai reiškia, kad laikui bėgant skirtingose kosmoso vietose alfa reikšmė tinkama susidaryti materijai tarsi "keliauja" (gal kažkokia kryptimi). Kaip, kad ankstesni postai teigė, kad labai seniai alfa reikšmė buvo kitokia ir t.t. ir pan. tai nepamirškit, kad 13 mlrd. kosminiu laiku skaičiuojant nėra didelis laiko tarpas (taip tai mums visas laikas praėjęs nuo big-bang, tačiau jeigu alfa kinta erdėje ir laike, tai gali būt, kad prieš 45mlrd. ar daugiau ar mažiau metų, panaši visata būtų buvę susidarius kitoje kosmoso vietoje?

Alfa konstantos nepastovumas yra vienas iš ribojančių faktorių. Yra ir daugiau: pvz., dimensijų skaičius. 2 dimensijų nepakanka sudėtingai gyvybei. 4 jau per daug - dabar energijos, reikalingos išlaikyti gyvybingą sistemą kiekis daugmaž proporcingas sistemos dydžio kubui, tuomet būtų 4 laipsnis - vadinasi, kur kas su kiau būtų susidaryti sudėtingoms struktūroms. Bet koks "trupmeninis" skaičius pažeistų erdvės ortogonalumą - t.y., dėsniai aukštyn-žemyn veiktų kitaip nei kairėn-dešinėn, kas lemtų chaotišką, nestabilią terpę. Taip pat - jėgų santykiai. Jei gravitacija būtų stipresnė ar elektrosilpnoji sąveika silpnesnė, nesusidarytų stabilūs atomai, Visata taip ir liktų dalelių sriuba. Ir taip toliau. Nėra atsitiktinumas, kad mūsų Visata - ar jos dalis (įskaitant laiką) - ar Saulės sistemos sandara ar Žemės dėsniai - yra taip gerai suablansuoti. Tiesiog esame erdvėlaikio srityje, kurioje sąlygos susidaryti sudėtingai, protaujančiai gyvybei yra idealios - taigi ir tikimybė sąlyginai didelė. Galbūt esame vienintelėje tokioje srityje, taigi - neatmestina, kad ir vienintelė protaujanti gyvybės forma. Alfa konstanta aprašo tik vieną iš daugelio aspektų: elektrono krūvio, Planko konstantos ir šviesos greičio (taip pat iš to išplaukiančias Kulono ir magnetinę konstantą). Kitaip tariant, kaip stipriai, kokiais atstumais, kokiais dažniais sąveikauja protonai ir elektronai, arba kaip smarkiai sąveika pakistų, pakitųs šviesos greičiui. Atsakymas: nesusiformuotų stabilūs atomai, arba "laisva" energija greitai būtų sueikvota dideliems, beveik nesąveikaujantiems atomams susikurti. Taigi, ne tik kad gyvybė - bet apskritai sudėtingesni dariniai nesusikurtų.

, kintantį labai nežymiai. Taigi, galima teigti, kad bent jau 13 mlrd. metų atstumu yra stabili sritis. Kas toliau - negalime pažiūrėti, nes 1. seniau išvis nebuvo fotonų; 2. tos sritys pabėgusios nuo mūsų dėl Visatos plėtimosi ir fotonai iš tų sričių negali mūsų pasiekti. Įdomesnis klausimas: kodėl net tokios fundamentalios konstantos keičiasi. Ar apskritai yra kokie nors fizikos dėsniai, nepriklausantys nuo aplinkybių? Kodėl tie dėsniai keičiasi netolygiai laike, visomis kryptimis?

Na negalima taip drastiškai teigti. Su tavim nesutiktų "loop quantum cosmology" šalininkai. Gali būti jog BB vyksta ne pirmą kartą.

Teisingai sakai rwc. Bet del gyvybes pagalvok geriau - 13 mlrd metu atstumas yra tinkamas sudetingoms strukturoms susidaryti. I tai ieina milijardai galaktigu, su milijomnais (ar milijardais) zvaigzdziu jose, dar daugiau planetu aplink jas. Tikrai netikiu, kad saules sistema yra kazkuo geresne uz visa visata ir kad tik joj yra tinkamos salygos gyvent. Laikas parodys.

Nepamirsk, kad po BB ir atsirado kosmosas, o jei kalbi apie susitraukima ir vel sprogima, tai taip reiktu ir paminet.

Be abejo. Bet tuomet, kas apibrėžia kvantinį "audinį", jei ne pats BB? Kalbu apie tai, kad Plancko skalė pati nebūtinai nėra pastovi, kad ją taip pat apibrėžia dydžiai, kurių egzistencija turi prasmę tik po BB (ir, jei taip nori - iki BC).

. O kitos galaktikos mūsų nelabai ir domina, ką jau kalbėti apie milijonus šviesmečių. Duokdie per kokius 300 metų pasiekti bent Proxima Centauri.

Duok dieve nors mėnulį ir marsą sugebėtų kolonizuoti per 500 metų... Svajuko dramblionėm tiki , kol pinigas valdo pasaulį, tol progreso kaip ir nėra...