Buvimo vietą kosmose galima nustatyti pritaikant "kosminio GPS" principus (0)
Globali pozicionavimo sistema (GPS) Žemėje veikia todėl, kad mes kontroliuojame visas judančias matavimo sistemos dalis: iškelkite satelitus į orbitą, aprūpinkite juos reikiama komunikacine įranga, ir savo buvimo vietą galėsite nustatyti bet kuriame planetos kampelyje. Tačiau kaip nustatyti savo koordinates, būnant toli kosmose?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tokio tipo erdviniam pozicijos nustatymui Italijos mokslininkų komanda sugalvojo būdą, kaip nustatyti konkretaus objekto vietą, pasinaudojant pulsarais, kurie šiuo atveju pasitarnautų tarsi tarpžvaigždinės navigacijos švyturiai. Idėja panaudoti pulsarus kaip kosminės GPS sistemos pagrindą jau buvo pasiūlyta anksčiau, tačiau Turino politechnikos universiteto (Italija) mokslininkas Matteo Ruggerio kartu su kolegomis pirmieji šią idėją įgyvendino praktiškai, panaudodami Australijos Parkes observatorijoje esantį radijo teleskopą kaip atraminį tašką.
Tradicinis GPS iš esmės grindžiamas siunčiamo signalo vėlinimo matavimu tarp skirtingų palydovų laikrodžių. Tuo tarpu pulsarai - greitai aplink savo ašį besisukančios neutroninės žvaigždės, spinduliuojančios radijo bandų spindulius - yra itin tikslūs Visatos "laikrodžiai". Jų sukimosi dažnis yra labai pastovus, todėl stebimi radijo spinduliai taip pat pulsuoja reguliariais laiko intervalais. Pulsacijų dažnio pastovumu šie kosminiai objektai nenusileidžia atominiams laikrodžiams. Tačiau, įvairiems Visatos kūnams judant dideliais greičiais, nustatyti buvimo vietą pagal skirtingus pulsarus yra labai sudėtinga.
Dalis problemos, su kuria susiduriama kuriant tokią "kosminę pozicionavimo sistemą", susiveda į tai, kad, norint nustatyti buvimo vietą, vienu metu reikia matuoti daugiau nei vieną pulsarą. Parkes observatorijos radioteleskopas vienu metu gali stebėti tik vieną žvaigždę. Tyrinėtojų komanda nenuleido rankų ir sukūrė kompiuterinę programą TEMPO2, imituojančią signalus, kuriuos astronomams žinomi pulsarai sukurtų įvairiose Žemės vietose.
Apdoroję tokiu būdu sumodeliuotus duomenis, tyrinėtojai sugebėjo nustatyti tai, ką jie patys įvardino kaip "teisingą, tačiau prasto tikslumo rezultatą". Matavimus teko atlikti tris dienas. Lyginant su kitais Žemės buvimo kosmose nustatymo metodais, šis būdas yra ir lėtesnis, ir mažiau tikslus, tačiau specialistai įsitikinę, jog jei pusarų bangų dažnio matavimo duomenų srautas būtų pastovus, objekto buvimo kosmose vietą būtų įmanoma nustatyti kelių šimtų metrų tikslumu (su sąlyga, kad objektą ir pulsarus skiriančioje erdvėje nebūtų didesnių erdvėlaikio iškraipymų). Tie, kas susidomėjo šia idėja, originalų mokslininkų straipsnį gali rasti čia.