Žalia spalva nebūtinai yra žalia. Tai, ką dauguma galvoja apie spalvas, iš tiesų yra netiesa (Foto) ()
Ar jūsų regima žalia spalva yra tokia pati žalia spalva, kokią mato jūsų draugas ar draugė? Tikriausiai ne. Tai, kas jums atrodo grynai žalia, jam ar jai greičiausiai atrodys šiek tiek gelsva ar melsva. Taip yra todėl, kad kiekvieno žmogaus regėjimo sistemos skiriasi. Be to, objekto spalva skirtinguose fonuose arba esant skirtingam apšvietimui gali atrodyti skirtingai.
© geralt (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/illustrations/spectrum-psychedelic-rainbow-colors-553212/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dėl šių faktų natūraliai galima manyti, kad spalvos yra subjektyvios. Kitaip nei tokios savybės kaip ilgis ir temperatūra, spalvos nėra objektyvios savybės. Arba niekas „neturi“ tikros spalvos, arba spalvos yra reliatyvios stebėtojams ir jų matymo sąlygoms.
Tačiau suvokimo variacijos gali klaidinti, teigia filosofai G. Michaelas Watkinsas ir Elay Shechas, tyrinėjantys spalvas, objektyvumą ir mokslą – ir savo knygoje „The Metaphysics of Colors“ („Spalvų metafizika“) teigiantys, kad spalvos yra tokios pat objektyvios kaip ilgis ir temperatūra. Suvokimo variacijos Skirtingų žmonių pasaulio suvokimas stebėtinai skiriasi. Jei grupei žmonių pasiūlytumėte spalvotų mikroschemų krūvelę nuo geltonai žalios iki violetinės spalvos ir paprašytumėte išsirinkti unikalią žalios spalvos mikroschemą, t. y. tokią, kurioje nėra geltonos ar mėlynos spalvos, jų pasirinkimai labai skirtųsi. Iš tiesų nebūtų nė vienos mikroschemos, dėl kurio dauguma stebėtojų sutiktų, kad jis yra unikalios žalios spalvos. Tai įrodyta praktiniu moksliniu tyrimu.
|
Objekto spalvų suvokimas gali labai pasikeisti dėl jo fono. Jei pilką objektą pastatysite šviesesniame fone, jis atrodys tamsesnis nei tamsesniame fone. Šis suvokimo pokytis bene ryškiausiai pastebimas žiūrint į objektą esant skirtingam apšvietimui – kai, pavyzdžiui, tas pats raudonas obuolys gali atrodyti žalias arba mėlynas.
Žinoma, tai, kad ką nors skirtingai suvokiame, neįrodo, kad tai, kas patiriama, nėra objektyvu. Vanduo, kuris vienam žmogui atrodo šaltas, kitam gali neatrodyti šiltas. Ir nors nežinome, kas jaučia vandenį „teisingai“, ir ar šis klausimas apskritai turi prasmę, galime žinoti vandens temperatūrą ir daryti prielaidą, kad ši temperatūra nepriklauso nuo mūsų patirties.
Panašiai ir tai, kad galime pakeisti ko nors spalvos vaizdą, nėra tas pats, kas pakeisti to spalvą. Galime padaryti, kad obuolys atrodytų žalias arba mėlynas – bet tai nėra įrodymas, kad obuolys nėra raudonas.
Palyginimui, Mėnulis atrodo didesnis, kai jis yra prie horizonto, nei tada, kai jis yra netoli zenito. Tačiau Mėnulio dydis nepasikeitė – pasikeitė tik jo išvaizda. Vadinasi, tai, kad kinta objekto spalvos ar dydžio vaizdas, savaime nėra priežastis manyti, kad jo spalva ir dydis nėra objektyvios objekto savybės. Kitaip tariant, objekto savybės nepriklauso nuo to, kaip jos mums atrodo.
Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad objektai atrodo taip įvairiai, kaip nustatyti, kokios spalvos daiktas iš tikrųjų yra? Ar yra būdas nustatyti daikto spalvą, nepaisant daugybės mūsų pačių skirtingų patirčių?
Spalvų atitikimas
Galbūt nustatyti ko nors spalvą – tai nustatyti, ar tai raudona, ar mėlyna spalva. Tačiau knygos autoriai siūlo kitokį požiūrį. Atkreipkite dėmesį, kad stačiakampiai, kurie skirtinguose fonuose atrodo to paties rožinės spalvos atspalvio, tame pačiame fone atrodo skirtingai:
Mažesnieji stačiakampiai gali atrodyti tos pačios spalvos, bet jei palyginsite juos su apačioje esančia stačiakampių juosta, pamatysite, kad jie iš tikrųjų yra skirtingų atspalvių. Wikimedia commons nuotr.
Lengva manyti, kad norint įrodyti, jog spalvos yra objektyvios, reikėtų žinoti, kurie stebėtojai, apšvietimo sąlygos ir fonas yra geriausi arba „normalūs“. Tačiau norint nustatyti labai konkrečią objekto spalvą, nepriklausomai nuo jos pavadinimo, nereikia nustatyti tinkamų stebėtojų ir stebėjimo sąlygų. Ir to nereikia norint nustatyti, ar du objektai yra tos pačios spalvos.
Norint nustatyti, ar du objektai yra tos pačios spalvos, stebėtojui reiktų žiūrėti objektus vieną šalia kito tame pačiame fone ir esant skirtingoms apšvietimo sąlygoms. Pavyzdžiui, jei nudažėte dalį kambario ir pastebėjote, kad neturite pakankamai dažų, rasti atitikmenį gali būti labai sudėtinga. Spalvų atitikimas reikalauja, kad joks stebėtojas jokiomis apšvietimo sąlygomis nepastebėtų skirtumo tarp naujų ir senų dažų.
Tai, kad du žmonės gali nustatyti, ar du objektai yra vienodos spalvos, net jei jie nesutaria, kokia tiksliai yra ta spalva, kaip ir tai, kad vandens baseinas gali būti tam tikros temperatūros, nors ir nejaučiame jos vienodai, mums atrodo įtikinamas įrodymas, kad spalvos yra objektyvios mūsų pasaulio savybės.
Spalvos, mokslas ir nepakeičiamumas
Kasdienę sąveiką su spalvomis – pavyzdžiui, dažų pavyzdžių derinimą, nustatymą, ar jūsų marškiniai ir kelnės spalviškai nesikerta, ir net gebėjimą interpretuoti meno kūrinius – sunku paaiškinti, jei spalvos nėra objektyvios objektų savybės. Tačiau jei atsigręžtume į mokslą ir pažvelgtumėte į daugybę būdų, kuriais tyrėjai mąsto apie spalvas, paaiškinti būtų dar sunkiau.
Pavyzdžiui, spalvų mokslo srityje moksliniais dėsniais aiškinama, kaip objektai ir šviesa veikia suvokimą ir kitų objektų spalvas. Tokie dėsniai, pavyzdžiui, numato, kas atsitinka sumaišius spalvotus pigmentus, vienu metu ar paeiliui žiūrint į kontrastingas spalvas ir žiūrint į spalvotus objektus įvairiomis apšvietimo sąlygomis.
Filosofai Hilary Putnam ir Willardas vavan Ormanas Quine'as išgarsino vadinamąjį nepakeičiamumo argumentą. Pagrindinė mintis yra ta, kad jei kažkas mokslui yra būtinas, vadinasi, jis turi būti tikras ir objektyvus – kitaip mokslas nebūtų toks geras, koks yra.
Pavyzdžiui, gali kilti klausimas, ar iš tikrųjų egzistuoja tokios nepastebimos esybės kaip elektronai ir elektromagnetiniai laukai. Tačiau geriausi moksliniai paaiškinimai daro prielaidą, kad tokios esybės egzistuoja, todėl jos turi egzistuoti. Panašiai – kadangi matematika yra būtina šiuolaikiniam mokslui – kai kurie filosofai teigia, kad tai reiškia, jog matematiniai objektai yra objektyvūs ir egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus proto.
Panašiai manoma, kad spalva atlieka nepakeičiamą vaidmenį evoliucinėje biologijoje. Pavyzdžiui, mokslininkai teigia, kad aposematizmas – spalvų naudojimas įspėjamiesiems signalams plėšrūnams – taip pat naudingas gyvūno gebėjimui kaupti išteklius. Šiuo atveju gyvūno spalvos tiesiogiai padeda plėsti jo mitybos nišą, nes informuoja potencialius plėšrūnus, kad gyvūnas yra nuodingas.
Iš tikrųjų gyvūnai gali pasinaudoti tuo, kad tą patį spalvinį raštą skirtingi subjektai gali suvokti skirtingai. Pavyzdžiui, kai kurių vienuolžuvinių (Pomacentridae) žuvų ultravioletiniai raštai ant galvos padeda jas atpažinti kitiems jų rūšies nariams ir bendrauti su potencialiais partneriais – o plėšrūnams, nesugebantiems suvokti ultravioletinių spalvų, jos lieka beveik nematomos.
Apibendrinant galima teigti, kad mūsų gebėjimas nustatyti, ar objektai yra vienodos, ar skirtingos spalvos – ir nepakeičiamas jų vaidmuo moksle – rodo, kad spalvos yra tokios pat realios ir objektyvios, kaip ir ilgis ar temperatūra, teigia tyrėjai.
Parengta pagal „The Conversation“.
