8 pavyzdžiai, kaip reliatyvumo teorija veikia kasdieninį gyvenimą (Video)

Atsakysiu iškart Mysliui ir Niemand, nes čia judu apie tą patį praktiškai. Atsakysiu klausimu: Ir aš tvirtinu, kad tai netiesa, jei fotono ir poliarizatorių plokštumos pasuktos pvz 45 laipsliais tai kokia puse maždaug atvejų fotonas praeis tik pro vieną poliarizatorių! Bet jei taip, tai mistinio kvantinio susietumo ir nėra, tiksliau viskas vidiniai veikia ne taip kaip teigia QED.

Akivaizdu kad sistema yra orientation, translation ir rotation invariant. Tavo teiginys man neturi logikos. Paemus vienodus, kaip jis mini, tai neturi omeny, kad paemus 1 ir 1, bet ir 2 ir 2 bei 3 ir 3. Kokia mistine orientacija pagal kieno frame of reference nori ivesti?

. Va su tuom tai aš ir nesutinku. Jei iš susietų fotonų šaltinio ateis nežinomos poliarizacijos poros, tai oreantaciniai kokia 30% atvejų detektoriai fiksuos tik vieną fotoną. Buvau parašęs apie 50 % , bet turėjau omeny, kad ateinančių fotonų poliarizacija jau žinoma ir tada dedam abu poliarizatorius pasuktus 45 laipsniais, panašiai kaip mano piešinuke.

Nereikia iškraipyti autoriaus žodžių. Autorius aptaria elektronus ir jų spino matavimą susietų dalelių atveju. Spinas yra labai specifinė dalelių sąvybė, kuriai taikomas atskiras Heizenbergo neapibrėžtumo atvejis. Fotonas turi viso labo dvi galimas skaliarines spino reikšmes, priklausomas nuo apskritiminės poliarizacijos (circular polarization) - pagal laikrodžio rodyklę ir prieš. Tavo eksperimente matuojama ne apskritiminė poliarizacija, o tiesinė poliarizacija, t.y. visiškai kita savybė. Čia nekalbant apie tai, kad fotono ir elektrono spinai reiškia visai kitokią matematiką. Apie susietų fotonų poliarizaciją gali pasiskaityti čia: http://en.wikipedia.org/wiki/Photon_entanglement

Kvantinė mechanika kiek suprantu numato, kad taip bus visada, bet aš manau, kad didelė dalis porų ( gal kokia 30%, tikslesnį skaičių galėčiau parašyti vėliau ) elgsis visai kitaip, o būtent abi dalelės nukryps arba į viršų arba į apačią.

"bet aš manau, kad didelė dalis porų ( gal kokia 30%, tikslesnį skaičių galėčiau parašyti vėliau ) elgsis visai kitaip," Dėl manęs, gali manyti, kad žemė čemodano formos... Susietumas iš pradžių aptiktas eksperimentiškai, tik vėliau kvantinė mechanika davė tam teorinę bazę, t.y. susietumas yra eksperimentinis faktas, ant kurio buvo statoma kvantinė mechanika, o ne priešingai. O ir šiaip, galima pagalvoti Einšteinas dvidešimt metų su Boru aiškinosi ir dar savo vardo paradoksą sugalvojo dėl kažkokio niekieno nematyto reiškinio...

Na dar del matematikos, radau idomia nuomone kad bazinis ziniu bagazas i kvantine mechanika yra wave equation supratimas. Siaip spinus gal geriau vadinti kairiarankiais ir desinerankiais, nes nepalieka interpretacijos del FOR. O kuo skiriasi spinai ir is kur isvis mase atsiranda tai cia paaiskinta: http://youtu.be/JqNg819PiZY?t=42m25s Na jis ten savo terminu biski prisigalves bet siaip video neblogas

Niemand Fotonų atveju esu skaitęs, kad matuojant susietumą imamas rezultatas kuriuos minėjau šitoj temoj. Kol kas neradau, kad kas būtų daręs. Jei kas kur matė kokios info būčiau dėkingas.

Tada reiktų ieškoti fizikos istorijoje, šie eksperimentai pirmą kartą daryti kažkur prieš šimtmetį, nemanau, kad kas nors, išskyrus studentus, būtų juos kartojęs primityvioje formoje pastarąjį pusšimtį metų. Kvantinis susietumas jau naudojamas mikroelektronikoje (leidžia sumažinti neapibrėžtumų įtaką kelių molekulių dydžio puslaidininkiuose), taip pat jau yra šiokie tokie kvantiniai kompiuteriai, kurie vėlgi praktiškai naudoja susietumą. Iš esmės tu neturėtum kuo rašyti čia komentarus, jei kvantinė fizika neatitiktų realybės.

. Šiuo atveju nėra ko ieškoti kažkokių teorinių aplinkinių argumentų/kontraargumentų, tiesiog surasti kas matavo arba pamatuoti. Jei nieks nematavo tada pradėsiu gilintis kaip tai padaryti, bet vistik gal matavo.

O dėl Niutono dėsnių tau abejonių nekilo? Ar eksperimentus darei? Tokių primityvių, kaip pats nurodei, eksperimentų niekas, išskyrus studentus tikrai nedarė. O rimtesnius eksperimentus galima susirasti google EPR experiments dar yra klasikinis primityvus stern gerlach eksperimentas, kuris patikrino kvantinės vs. klasikinės mechanikos teiginius dėl spinų, nors ir nesusijęs su susietumu.

Dar truputį papildysiu, tai, kad kritikuoju QED visai nereiškia, kad pritariu Einšteinui, jo ir draugų suformuluotam paradoksui. Kažkaip daugelyje info šaltinių žmonės net nesugeba/nesiteikia žmoniškai paaiškinti kas tie paslėpti parametrai kalbant praktine prasme. Čia toks straipsnelis kuris kaip ir paaiškina terminų prasmę. http://www.drchinese.com/David/Bell_The ... y_Math.htm Išvertus į paprastų žmonių kalbą reikalas atrodo taip: Einšteinas ir Co tikėjosi, kad pvz. fotonas turi turėti sąvyje pilną informaciją ar jis galės pralėki pro poliarizatorių padėtą tam tikru kampu. Bet tai kažkoks nesusipratimas išvis įvedinėti tam fotonui paslėptus parametrus ir nenagrinėti pačio poliarizatoriaus. Fotono praėjimas pro poliarizatorių man labiau primena dviejų dvinarių žvaigždžių sistemų susidūrimą. Susidūrimo pasekmės priklauso ne nuo vienos sistemos, bet nuo abiejų, jų fazių, greičių ir t.t. Panašiai ir fotono praėjimas pro poliarizatorių. Abu šitie dalykai/objektai susidūrimo zonoje yra dinaminiai procesai ir vien žinant fotono visas, kad ir labiausiai paslėptas sąvybes neįmanoma nuspėti tiksliai rezultato. Žodžiu pati Einšteino idėja įvesti "paslėptus parametrus" tik vienai veiksmo/reiškinio pusei nelabai vykusi. Bet tada ir tokio "paradokso" paneigimas visai nieko nei įrodo, nei parodo. Sukurti iš to naują pasaulėvaizdį manau buvo dar kvailesnė idėja.

Hm. Čia buvau neteisus. Radau eksperimento aprašymą su skaičiukais. http://www.univie.ac.at/qfp/publication ... gwdiss.pdf

O šiaip gal kas norėtumėt palavinti vaizduotę. Imam tokį paprastą setupą: Pabandykit sugalvoti modelį (kad ir patį fantastiškiausią, bet nepažeidžiant laikinojo postulato) tokį, kad į detektorių poras Alice1 Bob1 ir Alice2 Bob2 kartu sudėjus patektų tiek daug fotonų porų (t.y. apie 85%) Čia pavaizduoti poliarizatoriai kurie ne absorbuoja puse šviesos spindulio, bet suskaido ją į du skirtingai poliarizuotus pluoštelius.

Nezino i kuri detektoriu pateks, jei zinotu tai nebutu interferencijos. Fotono kelias yra neapibreztas tol kol nera atliktas matavimas. Uzdelsto pasirinkimo eksperimentas ta irodo. Is pacio fotono frame of reference ziuret tai visiska nesamone gaunasi, tai gal ties stebetojais orientuotis geriau.

Mano pasiūlymas palavinti vaizduotę inspiruotas čia žmonių išsakytų minčių http://www.science20.com/alpha_meme/qua ... rize-79614 Tipo čia pateiktas paprastas iššukis tiem kas abejoja QM nelokalizmu. Trumpai, tiem kas tiki klasikiniu lokalumu siūloma sugalvoti savo paslėptų kintamųjų modelį ir jų pagrindu įmituoti Belo eksperimentą. Jei programa sugeneruos tokį pat rezultatą kaip tikro eksperimento programos autorius tampa beveik pretendentu į Nobelį Aš kol kas susilaikysiu nuo grieštų tvirtinimų ar tai įmanoma. Gal tai bus amžino variklio išradinėjimas, gal ne. Tik skirtingai nuo amžinojo variklio rezultatą gali tuoj pat patikrinti bet kas nors truputi mokantis programuoti Aš tik sakykim "ištraukiau šaknį" iš Bello teoremos testavimo eksperimentų. Tai yra suformulavau paprastesnį atveją, kurį jei pavyktų sumodeliuoti klasikiniu būdu jau išeitų sumodeliuoti ir Bello testo eksperimentą. Ką tas "sumodeliuoti" maždaug reiškia. Na pvz. tariam , kad fotonas turi svarbų kintamąjį X intervale 0...1 nuo kurio priklauso kaip fotonas praeis poliarizatorių. Gal fotonas turi keletą tokių kintamųjų, gal fotono erdvė pokreivė ir jam poliarizatoriai atrodo išsidėstę visai ne taip kaip mums. Na matematikai čia galėtų pafantazuoti įvairiai. Kaip minėjau QM numato kažkur apie 85% fotonų porų detektorių porose Alice1_Bob1 ir Alice2_Bob2, o klasika tik maždaug 75%

Čia truputi papaišiau tiem kam visai nesinori gilintis į QM, bet iš principo gal ir įdomus klausimas pabandyti kažką suprogramuoti, kad gauti tuos lyg nerealius 85% kažkokiu tai būdu. Tarkim, kad poliarizatorius tiesiog susideda iš dviejų zonų (į jį patenkančių fotonų pliarizacijos kampo prasme). Tegu į raudoną zoną patekusius fotonus poliarizatorius nusiunčia į Alice_1 arba Bob_1 detektorių, o į mėliną zoną patekusius nusiunčia į Alice_2 ir Bob2 detektorius. Pasukus vieną poliarizatorių pi/8 kampu susidaro zonos kur fotonai eis arba į Alice_1 Bob_2 arba Alice_2 Bob_1. Ir tos zonos sudarys 25% nuo viso apskritimo. Todėl porom Alice_1 Bob_1 ir Alice_2 Bob_2 beliktų tik 75% Bet ką čia sukonstravus, kad gauti tuos 85 % ?

http://en.wikipedia.org/wiki/Thomson_scattering http://math.arizona.edu/~flaschka/Topma ... ration.pdf 3.3 formule Na akivaizdu kad vaizduot poliarizatorius plokstumomis o fotonus strypais nera teisinga.

Nelabai supratau tavo minties. Labiau spėčiau , kad tavo mintys linksta link Maluso dėsnio. http://en.wikipedia.org/wiki/Polarizer Tai čia visai kitas dalykas. Jį gauti klasikinių būdų galima įvairiai. Maluso dėsnis kalba apie tai kaip jau poliarizuota šviesa praeina pro sekantį poliarizatorių. Čia gi kur rašiau paskutiniuose postuose iš susietų porų šaltinio išeina du šviesos spinduliai tarkim priešingom kryptim ir ten sutinka atitinkamai Alice ir Bob stebėtojų poliarizatorius kurie nukreipia šviesą į keturis detektorius (kaip 3D paveiksliuke). Va čia irgi išlenda panaši priklausomybė cos^2(kampas_tarp_poliarizatorių) skaičiuohant kiek porų į kuriuos poliarizatorius pateks. Bet ją kažkaip gauti klasikiniu būdu neatrodo lengva, kad ir kokių sąvybių fotonui ir poliarizatoriui priskirti. Jei gali bandyk parašyk programėlę kuri imituoja kokio milijono susietų fotonų porų su atsitiktine poliarizacija išmetimą ir jų praėjimą per du poliarizatorius į keturis daviklius.