Tokių ir panašių klausimų dažnai sulaukiame uždarose diskusijose, bet šįkart atsakysime visiškai viešai. Tik iš pradžių pakalbėkime apie šio klausimo ir į jį teikiamų atsakymų priežastis, kad jūs, nežiūrint visų karo baisumų ir emocinės įtampos, gebėtumėt išgirsti ir suprasti, ką sakome.

Beje, prašome neįsižeisti dėl atsakymo turinio, nes jis nėra asmeniškai skirtas jums. Mes labai aiškiai suvokiame, kad šis klausimas yra visiškai natūralus, ypač žmogui, kuris nėra įsigilinęs į karo istoriją, karybą apskritai, kuriam karas yra dar vienas, jau gerokai užsitęsęs „Gelbstint eilinį Rajaną“. Kaip ir jau senokai būtų laikas epilogo epizodams, už širdies griebiančiai muzikai ir ilgoms titrų eilutėms, vardinančioms antraeilio plano aktorių ir specialiųjų efektų technikų pavardes.

Klausimas, kada baigsis karas, yra visiškai įprastas, nes visi nori išgyventi, rūpinasi savo vaikų saugumu, darbo vieta, planuoja atostogų keliones, lėtus pasivaikščiojimus promenada prie jūros bei kitokias malonias smulkmenas. Toks gyvenimas. Tačiau mes tikime, kad per keletą mėnesių kartu su jumis išmokome skirti faktus nuo melo, faktais paremtą analizę nuo įtikėjimu paremtų pasakojimų, horoskopų ar, tiesiog, kliedesių.

Deja, tai padaryti bet kuriam žmogui yra pakankamai sunku, nes evoliuciškai esame užprogramuoti labiau tikėti ir remtis autoritetu, bandos vedliu nei savo galva. Taip taupoma energija, kuria savarankiškam mąstymui būtina aprūpinti smegenis. Todėl mes matome, kad iki šiol vis dar manoma, kad įspėjimai apie artėjančias energetines ir maisto krizes yra gąsdinimai bei paprasčiausios manipuliacijos. Lengviau ir evoliuciškai pateisinama nemąstyti ir kartu meeebūūū kartoti, kad štai influenceris parašė, kad bus krizė, nes nori daugiau sekėjų. Žinoma, po to parašys, kad krizės nebus, ir, iš tiesų, tos krizės nebus.

Tikėjimas interneto pranašais, kurie skelbia „gerąją žinią“, esą priešas tuoj tuoj bus sutriuškintas ir ateis visuotinė gėrio pergalės diena yra pakankamai pavojingas, nes rodo, kad informacinės virtuvės šefai ir jų tiekiamo greito maisto vartotojai neskiria faktų nuo pasakų. Klausydami tokių pranašų, jų sekėjai pamiršta, kad tų apaštalų fantazijos neišsipildo jau kelioliktą kartą. Lūžis fronte esą turėjo įvykti balandžio pabaigoje, gegužės pradžioje, po to apie birželio vidurį, liepą buvo žadamas plataus masto kontrpuolimas, o rugpjūtį... ką ten rugpjūtį – iki šios dienos turėjo būti išvaduotas Krymas, o rudenį sutriuškinta Rusija. Tokių pasakų sekimas ir jų klausymas bei tikėjimas jomis, nepaisant to, kad jos begėdiškai išlaužtos iš piršto, be influenceriui siunčiamų patiktukų, yra minios kuriama, įskaitant patį kūrėją, save raminanti netikro obsesinio – kompulsinio sutrikimo simptomatikos parodija. Iš šviesiosios pusės, ji turi gilesnę, psichologinę – ritualinę prasmę, mažinančią stresą ir buitinį dirglumą. Ir, tikėtina, toks ritualas yra gerokai sveikesnis nei du po keturiasdešimt kasnakt prieš miegą.

Pasakų sekėjai, žinodami tai ar ne, bet vis seka jas, prisitaikydami prie savo ištikimų klientų, patys nepastebėdami, kad susitapatino su jais. Patys sau būdami ir kūrėjais, ir auditorija, jie gamina ir pateikia vartotojams tai, ką jie nori girdėti. Apimta palaimingo ritualinio snaudulio, auditorija greitai užmiega tikėdama, kad baubas bus ryt nugalėtas, o pasaka su laiminga pabaiga užtikrins pasaulyje taiką ir dvasinę ramybę.

Nemiegat?

Tada dabar ne apie pasaką, o apie realybę – brutalius ir niokojančius karo veiksmus ant žemės, vandenyje ir ore. Kada kada, kada gi pagaliau baigsis karas?

Karas, pirmiausia, greitai nesibaigs.

Karas nesibaigs, net jei bus šiandien pasirašytos kokios nors paliaubos ir fronto linijoje įsiviešpataus kapų tyla. Jau šiandien energetinė krizė prognozuojama iki 2025-ųjų.

Karas nesibaigs, net jei nusibaigs Putinas, Šoigu ir Gerasimovas vienu metu, tą pačią sekundę. Kodėl? Todėl, kad liks neišardyta imperinės Rusijos ideologija ir ją palaikanti teroristinė sistema.

Vis dar tikite, kad vienas Putinas valdo Rusiją? Naivu. Niekas nepasikeis pakeitus Putiną kitu, kas greičiausia bus padaryta tam, kad laikinai būtų laimėta laiko naujam, dar brutalesniam ir žiauresniam karui.

Ar tikite, kad nudaigojus Putiną Rusiją ištiks kovotojas už žmogaus teises Navalnas, išvesiantis visus driskius iš visų Rusijos okupuotų teritorijų, su Japonija sudarysiantis amžiną taiką, atsisakant pretenzijų į Kurilus, Suomijai grąžinsiantis atplėštas jos žemės, o Kaliningradą perduosiantis administruoti Antrąjį pasaulinį laimėjusiems Vakarų sąjungininkams? Jei taip, vadinasi tikite ir tuo, kad garsiąja Perestroika buvo siekiama Lietuvos laisvės ir demokratijos, kad karą Čečėnijoje ir masines žudynes pradėjęs Jelcinas buvo demokratas, o po sprogimų Rusijoje į valdžią Putinas atėjo savo iniciatyva ir niekieno neproteguotas.

Ne. Visos šios figūros – sistemos produktas. Varžtai ir sraigteliai. O sistema – ne tik specialiosios tarnybos, orda ir josios generolai, bet ir milijonai rusų, kurie tiki didingos ir vieningos Rusijos imperijos galybe, kurios šaknys slypi rusiškajame kultūriniame, ideologiniame bei istoriniame fašizme. Nesunaikinus sistemos – jėgos ir saugumo struktūrų, ir neišrovus iš rusų, tame tarpe ir vaidinančių opozicionierius, galvų minties, kad rusų tauta – ypatinga, didinga, vienintelė ir aukščiau visko, kad Rusija niekaip ir niekada negali subyrėti į pavergtas ją sudarančias, prievarta laikomas dalis, Rusijoje niekas iš esmės nepasikeis.

Ir dar. Nepamirškime, kad karas vyksta iš esmės ne siekiant užgrobti Ukrainą, bet sunaikinti Vakarus su visa jų demokratija, laisvėmis, lygybe, tegu ir sąlygine, bei tikėjimu, kad pasaulis gali būti taiki vieta gyventi visiems. Karas vyksta ne tik artilerijos apšaudymais ir ddosinėmis atakomis, karas vyksta manipuliuojant maisto ir energetiniais ištekliais. Jei Vakarų valstybių vadovai teigia, kad Rusija dujas, naftą bei maistą naudoja kaip ginklą ir į šią kovą įtraukta didžioji dalis pasaulio šalių, mūsų galva, metas būtų tiesiai šviesiai tai vadinti ne Rusijos karu Ukrainoje, ar juo labiau, Ukrainos konfliktu, bet Rusijos karu su demokratija ir Vakarais.

Taigi, kaip ir kada gali baigtis karas su nacionalistiniu fašizmu sergančia Rusija, sapnuojančia Vakarų demokratijos griūtį?

(Atsakysit pagaliau, ar ne, klausiat jūs. Gerai.)

Blogiausias, mažiausiai tikėtinas, variantas: Rusija tęsia karą ir matydama, kad nesiseka perlaužti karo eigos, Ukrainos teritorijoje panaudoja taktinį branduolinį ginklą. Tai įvyksta rudenį, kai Europa ruošiasi žiemai.

Per naktį kuras pabrangsta tris kartus, po savaitės maisto produktai kainų šuoliu pasiveja ir pralenkia skaičius degalinėse. Žmonės išeina į gatves, Europos miestuose vyksta masiniai streikai, juos pakursto iš Rusijos atvykusios diversinės grupės, dega automobiliai, namai, dūžta vitrinos, gatvėse ima patruliuoti kariuomenė. Vakarai sutrinka, imama kalbėti apie dar nerėgtas naujas sankcijas Rusijai, tačiau jos nukeliamos, nes Europoje prasideda žiema, šildymo sutrikimai. Dėmesys karui Ukrainoje mažėja, antraštės rėkia apie žuvusiuosius Paryžiuje ir Berlyne.

Ateina sunkus pavasaris, kuris turėtų atnešti atokvėpį, tačiau Europą užgriūna milijonai išbadėjusių Afrikos ir Azijos pabėgėlių. Miestų gatvėse visiškas chaosas, plėšikavimai, prievartavimai, žudymai, policija ir kariuomenė nespėja kontroliuoti padėties. Žmonės vienijasi į savigynos būrius, prasideda susidorojimo akcijos, daugėja aukų. Milijonams pabėgėlių įrengiamos stovyklos, tačiau ES šalys nepajėgia aprūpinti tokio žmonių skaičiaus maistu, medicinos priežiūra, šiluma, kurios ir patiems trūksta.

Europą ištinka sunkiausi metai per pastaruosius šimtmečius. Miestuose tamsa, parduotuvės dirba tik retomis valandomis, gatvėse patruliuoja kariuomenė. Nustekenta Europa nepajėgia išlaikyti tvarkos gatvėse su turimomis pajėgomis, Ukraina pilnai okupuojama, driskių fašistai siautėja visu pajėgumu. Dėl Europos ekonominio nuosmukio nukenčia ir Kinija, o galiausiai ir pati Rusija, šalyje prasideda badas. Ginkluotos driskių ordos pajuda į Vakarus, plėšdamos miestus, žudydamos gyventojus. Galiausiai į pagalbą, susitarus su Kinija, ateina JAV, tačiau prireikia daug darbo ir metų, kol padėtis stabilizuojasi.

Labiausiai tikėtinas variantas: Rusijos kriminalinis elitas, pamatęs, kad karas su Ukraina ir Vakarais vyksta ne pagal planą, kad nepavyko blic operacija „Kyjivas“, Vakarai nekapituliavo, o Rusija įstrigo sekinančiame kare, renkasi opciją „B“.

Imituojamas perversmas Kremliuje, Maskvoje vyksta eilinis pučas, prikaustantis pasaulio dėmesį. Tuo pat metu, gali būti, kad vis gi iš desperacijos panaudojamas taktinis branduolinis ginklas kur nors Juodojoje jūroje, sukeliantis paniką pasaulyje. Į valdžią Kremliuje ir vėl prievartos būdu ateina „nuosaikūs“ politikai, atsiranda „geras caras“, kuris baisisi Putino nusikaltimais, skelbia permainas, areštuojami nepakusnūs keli generolai ir saugumo struktūrų vadai. Tačiau visa tai – spektaklis pagal iš anksto parengtą sistemos scenarijų, siekiant persigrupuoti ir laimėti laiko. Tai jau daugybę kartų patikrintas Vakarų akių dūmimas, eilinė „perestroika“, „perezariadka“.

Naująjį Rusijos vladyką sveikina Vakarai, vyksta vizitai, susitikimai, palaikymo mitingai. Visi atsipučia ir vėl išrūksta ramiai gerti alaus, užkąsdami steiku, žinoma, su vaizdu į jūrą. Paleidžiami abu Nord Strymai, panaikinamos sankcijos, Europa maudosi pigiuose degaluose, lietuviai ploja katučių, vėl visi šaiposi iš „Rusija puls“. Tačiau pažvelgus nors kiek giliau, matyti, kad Rusija nei kiek nepasikeitė. Nepanaikintos saugumo, armijos ir kitos jėgos struktūros, neatleisti vadai, nenuteisti karo nusikaltėliai, ko įnirtingai reikalauja Ukraina. Bet Vakarai užmerkia akis dėl Ukrainos reikalavimų, viskas atidedama ateičiai. Skiriamos milžiniškos lėšos Ukrainos infrastruktūros atstatymui. Vyksta derybos dėl užgrobtų teritorijų statuso, fronto linijoje atsiranda mėlynieji šalmai.

Po kelių metų Rusija dar labiau sustiprėja ir, dar labiau suskaldžiusi Europą, kurios šalis valdo (Kremliaus pastangų dėka) dar daugiau orbanų, pradeda dar vieną karą. Šįsyk jau tiesiogiai prieš Vakarus. Nukenčia Rytų Europa, tačiau triuškinamą smūgį Rusijai suduoda JAV ir sąjunginkai, taip Maskva priverčiama galutinai kapituliuoti. Chaoso sukeltų padarinių atstatymui prireikia dešimtmečių.

Geriausias variantas: dėdė Semas su sąjungininkais neapsikenčia rusiškojo terorizmo, nes Kremlius įvykdo eilinį teroro aktą, dėl kurio nukenčia JAV (ar NATO šalių) piliečiai. Sukuriamas planas, kaip ir kurioje vietoje įtraukti Rusiją į karinius veiksmus su JAV (NATO šalimis). Paskelbiamas ultimatumas, kad Rusijos karo lavai turi nešdintis iš Juodosios jūros, kad netrukdytų grūdų krovinių karavanams. JAV (viena ar su NATO šalimis) imasi šių karavanų lydėjimo misijos. Kremlius, be abejo, surengia provokaciją, smogia JAV karo laivui, teigdamas, kad tai – Ukrainos darbas. Tačiau Pentagono žvalgyba aiškiai konstatuoja, kad šūviai paleisti iš Rusijos povandeninių laivų. JAV atakuoja Rusijos laivyną Juodojoje jūroje, dvi dienas trukęs susišaudymas baigiasi visišku Rusijos fiasko.

Kremlius grasina branduoliniu karu. NATO aktyvuoja 5-ąjį straipsnį. Susitariama su Kinija, kuri visada ir visais laikais elgiasi pragmatiškai. JAV lėktuvnešiai juda prie Sachalino, į Viduržemio jūrą, į Juodąją jūrą. Rusijoje prasideda branduolinių ginklų aktyvavimo pratybos. JAV pareiškia, jog jei bus smogtas nors vienas branduolinis smūgis, bus sunaikinti visi rusų kariniai objektai, keliantys grėsmę JAV ir sąjungininkams. Rusijoje įvyksta skilimas, Putinas pabėga į bunkerį, duodamas įsakymas paleisti branduolinius užtaisus, tačiau jo įsakymai neįvykdomi, raketos nepakyla, režimas žlunga. Valdžią Rusijoje perima laikinasis Rusijos gelbėjimo komitetas. Ukraina susigrąžina teritorijas, išskyrus Krymą ir iki vasario 24-osios užgrobtas Luhansko ir Donecko sritis.

Prasideda ilgas tarptautinių teismų ir tribunolų maratonas. Galiausiai paskelbiami nuosprendžiai karo nusikaltėliams. Demontuojamos FSB, GRU, FSR ir kitos specialiosios tarnybos. Rusija netenka teisės turėti branduolinį ginklą, paliekamas ribotas karinis kontingentas. Pasmerkiamas bolševizmas-komunizmas kaip nusikalstama ideologija, nuteisiami jo vykdytojai, propaguotojai, ideologai. Iš Mauzoliejaus išgabenamas ir pagaliau nežinomoje vietoje užkasamas arba jūroje nuskandinamas Lenino lavonas. Rusija, su Vakarų priežiūra, pradeda naują valstybės raidos etapą. Išmoksta, f*ck, kalbėti angliškai!

Nusijuokėt? Ne, mes nepamišom ir vyno su alumi nepersigėrėm. Mes, žinodami ir suprasdami, kad jums rūpi visų mūsų ateitis ir saugumas, klausdami, kada baigsis karas, iš tiesų, klausiate, ar Rusija puls.

Žinot, ką mums ir kolegoms pasakojo Mariupolio gyventojai, pabėgę pirmųjų bombardavimų metu? „Mes tiek kartų ir tiek metų jau manėm, kad puls, tam ruošėmės, gyvenom susikrovę lagaminus, tačiau įspėjimai taip dažnai ir nuolat kartojosi, kad galiausiai atsipalaidavome. Prie grėsmės pripratome. O iš tikrųjų, net netikėjome, kad Rusija kada nors vėl užpuls. Kai pagaliau vėl užpuolė, buvome tam nepasiruošę“.

Taigi, nežiūrint bet kokių spėliojimų ir prognozių, pasiruošus reikia būti visada. Nes tik Rajanas garantuotai laimingai išgelbėjamas filmo pabaigoje, ir gerai nusiteikę žiūrovai, užsidegus šviesoms, gali patenkinti traukti savais keliais. Skirtingai nuo tikro karo, į kino sales mus tik labai trumpam surenka bendras interesas – noras savo akimis pamatyti premjerą, kurią, greičiausiai, rytoj pamiršime.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Aurimas Navys

Komentarai ()