Jungtinės Valstijos tapo beveik visiškai priklausomos nuo kompiuterių kietųjų diskų gamyboje naudojamų retųjų metalų, tarp jų – neodimo, kuris būtinas diskų magnetams, skelbia „ComputerWorld“. Beveik 100 proc. viso pasaulio neodimo išgaunama Kinijoje, sakoma pranešime.

„Kinija pradėjo naudoti retuosius metalus kaip vieną iš pranašumų, kuriuos gali pasiūlyti gamyklas statyti ketinančioms technologijų bendrovėms“, - JAV Kongreso Atstovų rūmų Mokslo ir technologijų komiteto posėdyje pareiškė Šiaurės Karolinos valstijos atstovas Bradas Milleris. Daugiausia retųjų metalų JAV teritorijoje buvo išgaunama Mountain Pass kasykloje Kalifornijoje. Čia buvo kasamas ceris, lantanas, neodimis ir europis. Dėl aplinkosaugos sumetimų kasykla 2002 m. buvo sustabdyta, tačiau naujoji kasyklos savininkė bendrovė „Molycorp Minerals LLC“ planuoja metalų gavybą atnaujinti.

Vieną iš paskutiniųjų JAV bendrovių, gaminusią magnetus iš retųjų metalų lydinių – „Magnequench Inc.“ – įsigijo Kinijos bendrovė, kuri vėliau ją pardavė vienai Kanados įmonei, teigiama pranešime. „Nors JAV vis dar turi techninės patirties šioje srityje, mes praradome būtiną infrastruktūrą lydiniams ir magnetams iš retųjų žemės metalų gaminti, o jų prireiks naujos kartos technologijoms“, - pareiškė „Molycorp Minerals LLC“ vadovas Markas Smithas.

Panaši situacija susiklostė kitoje ir itin perspektyvioje pramonės šakoje - elektromobilių rinkoje. Norint, kad elektromobiliai būtų konkurencingi tradicinių transporto priemonių atžvilgiu, reikalingi palyginti nebrangūs ir dideliu energijos tankiu pasižymintys akumuliatoriai.  Gerų akumuliatorių gamybai būtini retieji metalai, dar vadinami „retomis žemėmis“ – itris, lantanas ir litis. Jie reikalingi daug kur – nuo iPodų iki per tolimąjį atstumą valdomų raketų ar modernių vėjo malūnų gamybai. Jeigu ličio yra Bolivijoje ir dar keliose pasaulio vietose, tai 95 proc. pirmų dviejų metalų išgaunama Kinijoje. Išžvalgyti tų metalų klodai taip pat daugiausia ten. Produkcijos, kurioje panaudojami tie metalai, vertė pasaulyje auga ir jau artėja prie 100 mlrd. dolerių per metus.

Taip viskam susiklosčius, Kinija ėmėsi žaliavų nacionalizmo. Be kitų apribojimų, įvedė „retųjų žemių“ eksporto kvotą – išvežti galima tik 35 tūkst. tonų per metus. Tačiau pasauliui šiuo metu reikia mažiausiai 124 tūkst. tonų, ir tas poreikis netrukus padvigubės. Kinų vyriausybė mandagiai aiškina, kad ji visiškai nenori kaip voveraitė laikyti tuos turtus paslėpusi, ji tik siekia paskatinti užsienio bendroves statyti gamyklas Kinijoje. Tačiau tai reiškia gamybos paralyžių daugelyje valstybių. Ypač dreba Japonija. Tai pažangių technologijų šalis, 2008 metais sunaudojusi 40 tūkst. tonų „retųjų žemių“. Vien jos poreikiai šiemet didesni nei naujoji Kinijos kvota. Japonijai teks arba uždaryti nemažai gamyklų, arba toliau daryti tai, ką šiuo metu daro – pirkti nelegaliai iškastą ir kontrabanda išvežamą žaliavą.

Kitos šalys, kurios turi šiek tiek tų „žemių“, – Australija, Kanada, Pietų Afrika – visomis išgalėmis didina jų gavybą. Bet net po penkerių metų jos galės išgauti tik 50 tūkst. tonų. Aukštųjų technologijų gaminiams to neužtenka, todėl pasaulio ekonomikos galiūnai svarsto – gal būtų galima paspausti Kiniją per Pasaulinę prekybos organizaciją, kuriai ji taip pat priklauso? Bet kaip priversti Kiniją būti dosnią, kai ji pareiškia, kad jai pačiai reikia?

Neseniai Amerikos prekybos rūmų Kinijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad didžioji dalis JAV įmonių, turinčių verslą Kinijoje, jaučiasi esančios diskriminacinio ir prieštaringo valdžios elgesio aukos. Akivaizdžiausia to priežastis – derybos su valdančiąja Komunistų partija yra tikras košmaras. Visi jos nariai vieną akimirką šypsosi, o kitą jau urzgia. Partija keletą dešimtmečių piršosi užsienio investuotojams, siūlydama pigią savo šalies darbo jėgą ir didžiulę rinką, neminint prabangių biurų ir pasaulinio lygio infrastruktūros. Nuo 1990-ųjų vidurio Šanchajuje pastatytas antrasis tarptautinis oro uostas, naujas metro, vidiniai ir išoriniai žiediniai keliai, dviejų lygių greitkeliai ir modernūs tramvajai.

Tačiau tuo pat metu kinai nori gauti savo dalį. Komunistų partijai užsienio investicijos – tai ne darbo vietų sukūrimas ir kapitalas, bet pirmiausiai – mechanizmas, leidžiantis sužinoti užsienio 'know–how'. Iš čia radosi primigtynis šalies reikalavimas užsienio investuotojams dirbti kartu su vietos partneriais. Be to, Kinijos valdžia ekonomikos augimą suvokia kaip įrankį savo galios didinimui. Iš čia radosi geležinio kumščio valdymo principas kaskart, vos tik atsiradus galimybei, kad valdžia nebesukontroliuos verslo.

Kinijos planai aiškūs. Gamins vertingus gaminius pati, juos pardavinės, ir taip išvystys naują pramonės šaką. O jūs... žinokitės.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Komentarai (23)