„Net neįsivaizduojate, kas nutiko...“ Ukrainos karys išsigelbėjo iš pragaro. Skelbia beprotišką puolimą ()
Karys pasakojo apie mūšio karštoje fronto linijoje žiaurias detales.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ukrainos kino režisierius Olegas Sencovas, šiuo metu kovojantis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretose, papasakojo apie sudėtingą mūšį, per kurį Ukrainos kariškiai atrėmė puolimą dabar karščiausiame fronto ruože.
Apie tai jis parašė savo puslapyje socialiniame tinkle "Facebook".
„Sunku buvo apie visa tai rašyti vakar, po mūšio įkarščio. Sunku rašyti šiandien, jau būnant saugioje vietoje. Sunku bus rašyti rytoj, kai visa tai jau virs prisiminimais ir košmarais.
Vakar atrėmėme svarbų desantą karščiausioje dabar vietovėje. Pirmajai grupei, kurioje buvau aš, pavyko įsitvirtinti priešo tranšėjoje ir iškart įsitraukti dviem frontais. Antroji taip pat įėjo, į kitą tranšėją, sunaikino priešą, bet ją iš ten išmušė ištraukti priešo rezervai. Trečioji grupė stojo į sunkų mūšį ir operacijos pradžioje buvo beveik visiškai sunaikinta.
Orkai išsiveržė į priekį begale pėstininkų ir šarvuočių grupių, kurias daugiausia sunaikino mūsų artilerija, FPV dronai ir tankas. Žinoma, bendras vaizdas šiuo atveju buvo daug didesnis, ypač kai jį stebi per transliacijas – jie sako, kad rusų puolimas vakar buvo masinis. Bet aš visa tai mačiau iš sugriauto griovio, o ten vaizdas nėra labai geras, tačiau yra daug kitų pojūčių.
Priešo pėstininkai negalėjo mūsų išstumti, nors spaudė mus 50 metrų ruože. Varžybos „kas turi daugiau granatų“ tęsėsi. Šarvuočių dundėjimas suteikė priešui pasitikėjimo savimi, todėl iš abiejų flangų nuolat skambėjo šūksniai „Pasiduokite!“. Iš 13 kovotojų turėjome vieną sunkiai sužeistą ir kelis lengvai sužeistus. Tuo pat metu man po šonkauliais pakliuvo šrapnelis iš pabūklo VOG. Tapo aišku, kad ne tik nesugebėsime įvykdyti užduoties, bet ir neišsilaikysime iki vakaro.
Ir tada pamatėme priešo tankų koloną, važiuojančią tiesiai į mus. Jų buvo šeši, pėstininkai apkibę juos kaip beždžionės medžiuose. Ar galiu pasakyti, kad išsigandau? Nelabai. Tiesiog aiškiai suvokiau, kad tai artėjanti mirtis. Vienintelis dalykas, kurį galėjau įsakyti, buvo visiems slėptis, tikintis, kad mūsų nepastebės, nors buvau tikras, kad jie eina mūsų link.
Pagrindinis tankas netvarkingai šaudė į mūsiškius, kiti judėjo paskui jį. Kolona pravažiavo pro mūsų tranšėją, o mes pradėjome šaudyti į paskutiniųjų transporto priemonių desantą, nes daugiau vamzdžių (matyt, tai reiškia prieštankinius ginklus – aut. pastaba) nebuvo. Tankų įgulos mūsų nepastebėjo, o viršuje sėdintys orkai neturėjo galimybės pranešti apie kontaktą.
Išlaipinimo pakraštyje kolona apsisuko ir pajudėjo atgal. Vėl šaudėme į jos būrį (su ją nuviliančiais rezultatais), supratome, kad galbūt šis priešas turi kitą misiją, o ne ieško mūsų grupės. Tada atėjo įsakymas pasitraukti. Mums pasisekė. Tą dieną mums pasisekė daug kartų. Taip pat ir tada, kai evakavomės iš šios apsupties prisidengdami dviem mūsų pasiimti atvažiavusiais „Bradley“.
Tačiau ne visiems, dalyvavusiems šioje operacijoje, pasisekė. Vis dar yra vilties, kad kai kurie iš kitų grupių buvo paimti į nelaisvę arba klaidžioja po išsilaipinimo vietas – paieškos tęsiasi.
Šiandien daug vaizdo įrašų ir statistinių duomenų apie priešo aukas. Daug džiaugsmo, kad dar kartą pakrovėm oponentams. Tačiau nėra statistikos apie mūsų aukas. Už kiekvieno skaičiaus slypi kažkieno gyvybė ir sugriauta artimųjų visata. Šis liūdesys daugiausia lieka žuvusiųjų ir jų artimųjų šeimose. Amžiną atilsį žuvusiems didvyriams.“