„Numušti 7 rusų lėktuvai.“ Neįtikėtina, ką padarė vienas ukrainietis (Video) ()
Nuoširdus ir atviras priešlėktuvininkas Romanas Glomba yra bene garsiausias Rusijos lėktuvų medžiotojas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jo sąskaitoje – net septyni „oro nužudymai“. Taip pat įspūdingas faktas, kad visi jo hitai yra iš senų sovietų gamybos nešiojamų priešlėktuvinių ginklų „Igla“, kurie niekada nesuteikia 100 % pataikymo garantijos.
Visi Romano oro trofėjai buvo iškovoti Zaporižios srityje. Ten jis kovojo kaip priešlėktuvininkas. Pirmasis rusiškas Su-25 buvo numuštas, kai jis dengė savo dalinį netoli Mala Tokmačkos kaimo.
Tada vieną po kito numušė kitus rusų lėktuvus. Jau 2022 metų birželio 20 dieną 19-metis vaikinas su šaukiniu „Banditas“ buvo apdovanotas Ukrainos didvyrio titulu.
Norint suprasti, ką tai reiškia, reikia atsiminti, kad numušti net vieną lėktuvą yra pasiekimas net tokiai didelei ir rimtai oro gynybos sistemai kaip S-300. Žmogui, apsiginklavusiam senu „Igla“, tai tiesiog neįtikėtina.
„Igla“ sveria 18 kilogramų. Tačiau su juo reikėtų bėgti taip, lyg jo nebūtų – taip paprastai sako instruktoriai. Ir ne tik bėgioti. Viską turite padaryti kuo greičiau – turite tik 30 sekundžių. Per šias sekundes operatorius turi užfiksuoti taikinį ir iššauti.
Pagal technines charakteristikas „Igla“ toli gražu nėra 100 % tikslus ginklas. Jo efektyvumas vertinamas 30–45 % lygiu: jei nešiojamasis kompleksas yra patyrusio operatoriaus rankose.
Dabar Romanas prisipažįsta, kad numušdamas lėktuvus visiškai negalvojo apie savo saugumą. Jis turėjo komandą. Mintys apie tai, kaip gali atsakyti priešas, buvo „išjungtos“. Tačiau vieną dieną sėkmė nusisuko.
„Iškart atsistojau ir pradėjau bėgti. Nubėgau apie 200 metrų, žiūriu, šonas visiškai kiauras, ranka irgi. Na, kaip ir filmuose – kraujas teka fontanu, viskas baigta“, – apie traumą nenoriai pasakoja jis.
Sako, kad dėl šoko būsenos skausmo nejautė, jis atsigavo tik ant operacinio stalo, kai buvo pašalintos skeveldros. Po operacijos jis nenorėjo skambinti šeimai, kad jie nesijaudintų. Tačiau jis vis tiek išdrįso.
Dabar prisipažįsta, kad sekėsi neblogai, nes be artimųjų ir draugų pagalbos būtų buvę sunku. Vieni, anksčiau ar vėliau, net stipriausi praranda dvasią.
Romanui čia pavyko įrodyti, kad jis yra kovotojas. Jis sugebėjo išlipti iš moralinės duobės ir atsigauti po traumos. Dabar „Zaporižios keršytojas“, kaip buvo pravardžiuojamas socialiniuose tinkluose, gyvena civilį gyvenimą. Greičiau jis pratinasi prie gyvenimo be „Igla“ ant peties. Ir prisipažįsta, kad yra pasiruošęs vėl pasiimti savo „vamzdį“.
