Daiva Ausėnaitė. Atominė elektrinė – plastmasinis lietuvių politikų patriotizmas?  (19)

Kalbos apie atominę energetiką apskritai Lietuvoje ne tokios aktyvios, kaip kalbos apie planuojamą statyti naująją atominę elektrinę. Pateikiame šalies ir užsienio žaliųjų organizacijų aktyvistų nuomones bei pasvarstymus, kurie skamba kaip alternatyva vyraujančiai pozicijai.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Lietuva jau taško pinigus

Pasak aplinkosaugos bendrijos „Atgaja“ projektų vadovo Lino Vainiaus, per kelerius metus, kol vyksta diskusija apie atominės elektrinės statybą, mūsų šalyje trūko kritiškos nuomonės, trūko diskusijų apie atominės energetikos perspektyvas Lietuvoje. „Juk kalbama apie patį brangiausią projektą per visą modernios Lietuvos gyvavimo laikotarpį. Visi žinome ne vieną ambicingą mūsų politikų projektą, kurie gerokai išgręžė šalies biudžetą. Ar atominė elektrinė taps didžiausiu pinigų plovimo projektu?“ – retoriškai klausė L. Vainius.

Pasak Seimo nario Vytenio Andriukaičio, Lietuvos valstybė jau išleido 25 mln. litų atominės elektrinės statybos pasirengimo darbams. „Dar nieko neįvyko, o pinigai jau tirpsta. Buvo atliktos kelios studijos, buvo pasamdyti konsultantai. Tai ne Europos Sąjungos lėšos. Ši pinigų suma buvo paimta iš šalies biudžeto“, – sakė politikas.

Šiuo metu kalbama apie 14 milijonų litų sumą, reikalingą AE statyboms. Pasak aplinkosaugininko Sauliaus Pikšrio, tokia pinigų suma yra tik pradinis įnašas, suma gali trigubėti. „Tiek investavus į statybas, jūsų nuomone, po kiek šimtų metų mes turėsime atsipirkusią energiją?“ – klausė S. Pikšrys.

Planuojamos trys Lietuvos atominės elektrinės statybų pabaigos datos: 2018, 2020, 2024 metai. Pasak Lietuvos energetikos instituto profesoriaus Jurgio Vilemo, iki to laiko tarp šalių egzistuojančios energetinės jungtys leis visai apsieiti be atominės energetikos.

Pasaulinis atominis energetikos kontekstas

Jungtinėse Tautose yra 192 šalys, iš jų vos 30 eksploatuoja atominę energiją. Pasaulyje branduolinė energetika sudaro nedidelę energijos gavimo dalį. Jame iš viso veikia apie 440 branduolinių reaktorių, tai sudaro vos 14 proc. elektros energijos poreikio.

Europos Sąjungoje iš 27 šalių narių 14-oje yra eksploatuojama atominė energetika. Prancūzija yra atominės energetikos lyderė Europoje.

Jungtinėms Amerikos Valstijose, įmonei paskelbus, kad ji finansuos atominių elektrinių statybas, visai nesvarbu kokioje šalyje, jos reitingas krenta 30 proc.

2009 m. pasaulyje pradėti statyti 55 reaktoriai, 47 iš jų yra I reaktoriaus stadijos. 20 atominės energetikos projektų įgyvendinama Kinijoje, 6 – ES, 9 – Rusijoje, 6 – Pietų Korėjoje, 1 – JAV. Atominė energetika auga Azijoje ir Rusijoje.

Šiuo metu visos atominės elektrinės yra senesnės nei rekomenduojamas vidurkis. Jos pastatytos maždaug prieš 25 metus. „Tai mitas, kad šiuolaikinės AE yra saugesnės. Jos gal lengviau eksploatuojamos, nes jose įrengta daugiau elektronikos. Amerikietiško tipo AE turi apsauginius gaublius, bet radioaktyvumas AE išlieka. Turint AE savo šalyje, visuomet gyveni kaip ant bombos“, – sako S. Pikšrys.

Pasak prof. J. Vilemo, atominė elektrinė teiktų pigios energijos, jeigu ją kas padovanotų ir neprašytų už tai pinigų. Taip buvo su Ignalinos AE, jos statybas finansavo Tarybų Sąjunga, tad už jos statybas Lietuva niekam neskolinga.

Atominės energetikos renesansas?

Naujų atominių elektrinių atidarymas visuomet argumentuojamas tuo, jog atominė energetika yra atsigaunanti energijos rūšis, kad visas pasaulis ją prisiminė, ir tokių elektrinių pastaruoju metu labai daug statoma. Taip pat atominės energetikos šalininkai sako, jog tokia energija yra pigesnė. Ar tikrai atominė energetika išgyvena renesansą?

Tuo labai abejoja S. Pikšrys, bendrijos „Atgaja“ narys. Jis sako, kad visos pasaulio šalys aktyviai vysto atsinaujinančios energetikos projektus. Kinai, kurie dažnai pristatomi kaip patys didžiausi atominės energetikos gerbėjai, pasirodo, savo šalyje vykdo daugiau atsinaujinančios energijos projektų. Kinijoje yra 7 milijonus kilovatų energijos pagaminančių saulės jėgainių ir vos 1 milijoną kilovatų energijos kinai gauna iš atominės energetikos.

Europos Sąjungoje veikia apie 143 branduoliniai reaktoriai, jie sukuria 11–16 proc. elektros energijos. Yra apskaičiuota, kad 2010–2030 m. atsinaujinanti energija, į kurią investuoja daugelis ES šalių, dengs 33 proc. bendro energetinio Europos balanso.

„Kelis dešimtmečius tylėję atominės energetikos lobistai prabudo, jie dabar kuria visuomenėje mitą, kad atominė energetika išgyvena renesansą. Tačiau faktai byloja priešingai. Štai Suomijoje šiuo metu statomas Olkiluoto 3-asis reaktorius, statybos nuo planuoto grafiko atsilieka pustrečių metų. Dvigubai išaugo statybų sąmata. Šią sumą turės padengti mokesčių mokėtojai. Susiduriama ir su statybų kokybės problemomis. Į elektrinės pamatus įmontuoti prasti vamzdžiai, kuriuos dabar labai sunku pakeisti. Panašus nuostolingas projektas įšaldytas Bulgarijoje, Belene ir Prancūzijoje, Flamanvile”, – sako S. Pikšrys.

Kur Lietuva dės radioaktyvias atliekas?

S. Pikšrys pabrėžia, kad viešojoje erdvėje politikai nesamprotauja, kur jie dės branduolinio kuro ir radioaktyvias atliekas.

Tokios atliekos dėl jų pavojingumo saugomos didelėse, negyvenamose erdvėse. Lietuva per maža, kad turėtų branduolinio kuro saugyklų. Mokslininkai sako, kad kai kurios radioaktyvios atliekos neišnyks ir po dešimties tūkstančių metų. Tad atominės elektrinės atliekų saugojimas – tai viena didžiausių ekologinių problemų.

Lietuva savo atliekas galėtų vežti į Rusiją, transportavimas kainuotų pigiau, nei vežti į JAV. Tačiau kiekviena šalis, sauganti radioaktyvias atliekas, ima saugojimo mokestį. Tie patys rusai už branduolinio kuro ir radioaktyvių atliekų saugojimą yra nustatę kainą – 1600 Lt už 1 kg. Mokėti „už šiukšlių saugojimą“ reikės likvidavus Ignalinos AE, mokėti teks mažiausiai kelis šimtus metų. Pastačius naują atominę elektrinę, po kurio laiko būsimoms kartoms vėl reikės spręsti radioaktyvių atliekų saugojimo klausimą. „Nepamirškime dar to, kad rusai sutinka imti tik tai, ką patys sumontavo. Ignalinos AE atliekas gal dar ir atiduosime, tačiau kaip bus su naujosios AE atliekomis? Tad tos nepasibaigiančios politikų kalbos apie atominę elektrinę – plastmasinio patriotizmo demonstravimas“, – sako prof. J. Vilemas.

Energetinė laisvė – dar viena utopija

Visos šalies politinės partijos į savo programas yra įrašiusios atominės elektrinės statybą ir tokios energetikos puoselėjimą. Vienas svarbiausių argumentų, išsakomų Lietuvos politikų, – atominė energetika leis Lietuvai įgyti energetinę nepriklausomybę. Šiai minčiai prieštarauja Lietuvos energetikos instituto prof. J. Vilimas. Jis sako, kad instituto atliktas tyrimas parodė, kad uždarius Ignalinos AE šaliai negrėsė jokia kainų didėjimo katastrofa.

„Elektroenergijos biržoje „Baltpas“ Lietuvos elektros kaina siekė 15–16,5 cento. Mūsų šalyje yra 11 elektrinių. Jos visos pagamina 2882 MVh per mėnesį. 2015 m. joms veikiant bus 982 MVh rezervas. Lietuvos gyventojams per metus reikia apie 10 TWh. Šiuo metu pusę reikiamos energijos pagamina mūsų elektrinės. Atsinaujinanti energetika šiuo metu sudaro vos 3 proc., ją reikėtų skatinti, nes, pavyzdžiui, Vokietijoje tokia energija sudaro 20 proc. Nepamirškime, kad dar statomas 400 MW blokas Elektrėnuose. Dalį energijos perkame iš Latvijos, Estijos, Rusijos ir Ukrainos“, – sako profesorius. Jis abejoja, kad, turint tokius išteklius, kurie dar turi didelę potenciją plėstis, ar būtų labai reikalinga atominė elektrinė.

Profesorius sako, kad šiuo metu Europoje puoselėjama energetinių ryšių užmezgimo ir palaikymo idėja. „Didelis privalumas, jei turi glaudžių ryšių su kitomis šalimis. To kažkaip nesuvokia Lietuvos politikai. Europoje tai yra labai vertinama. Tokiais ryšiais artimiausiu metu bus susijusios visos ES šalys. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad nė viena Europos šalis neturi tokios gausos energetinių išteklių kaip Lietuva. Esame apsupti šalių, kur yra elektros, todėl mes visuomet turėsime pigesnę elektrą. Keistas tas kalbėjimas apie nepriklausomybę. Jos niekada neturėsime! Ir jos net nereikia“, – įsitikinęs profesorius J. Vilemas.

Energetinės nepriklausomybės idėja atrodo utopinė dar ir dėl to, kad atominei elektrinei reikalingas uranas, kuris gaminamas keturiose valstybėse, tarp jų Rusijoje ir Kazachstane. Šios valstybės yra arčiausiai, tad greičiausiai uranas būtų perkamas iš jų. Nuo Ivano ir vėl nepavyks pabėgti... „Nepamirškime, kad statome ne už savo pinigus, vadinasi, šalis bus skolinga. Tuos paskolos procentus mokės visi mokesčių mokėtojai. Tad apie kokią nepriklausomybę mes kalbam?“ – retoriškai klausė Lietuvos energetikos instituto profesorius.

Vertinant atominės elektrinės pagamintos elektros kainą, 60 proc. sumos sudaro į statybas įdėtos investicijos, dujų atveju – tik 30 proc. Prof. J. Vilemas labai abejoja politikų kalbomis, kad elektros kilovatvalandė kainuos penkis lietuviškus centus. Jis mano, kad tai klaidinanti visuomenę informacija. „Nesuvokiama, kad egzistuoja tikroji atominės energijos kaina, į kurią įeina elektrinės statybos suma, atliekų išvežimas ir saugojimas, elektrinės eksploatacija. Kanados mokslininkai apskaičiavo, kad reali tokios energijos kaina iš pradžių gali siekti net 10 000 dolerių už kilovatą“, – sako profesorius J. Vilemas.

Prof. J. Vilemas mano, kad atominė energetika – tai labai turtingų šalių verslas. Jis sako, kad Lietuva puikiai galėtų importuoti energiją iš Švedijos – tai naudinga ir saugu. „Dar mažiausiai dešimt metų mums užteks tos energijos, kurią pasigaminame savo šalyje“, – sako profesorius.

Pasak Lietuvos žaliųjų, jei valstybė nori tikrai būti nepriklausoma energetiškai, jai vertėtų stiprinti alternatyvios energetikos sektorių. Yra žinoma, kad jei šalis pati iš savo išteklių pasigamina 90 proc. jai reikalingos energijos, tokią šalį jau galima pavadinti energetiškai nepriklausoma. Tokiu keliu jau žengia Vokietija. Šioje šalyje vėjo elektrinės jau pagamina penktadalį šaliai reikalingos energijos. Tyrimai parodė, kad vėjo išteklius Lietuvoje toks pat, kaip ir Vokietijoje. Tačiau Alternatyvios energetikos įstatymas, kuris galėtų suteikti žalią šviesą šios energetikos puoselėjimui mūsų šalyje, jau dvejus metus vis dar yra projektas.

Ignalinos AE – numestas žaisliukas

Nerimstant naujos atominės elektrinės statybų aistroms, pats laikas pakalbėti apie pamirštą ir numestą į šoną žaislą – apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymą. Nesusitvarkiusi su vienu įsipareigojimu, šalis griebiasi naujo. Ignalinos atominė elektrinė vis dar opus klausimas gamtosaugininkams, vietos gyventojams ir visiems, kas suvokia, kokia grėsmė yra radiacija.

Šiais metais Ignalinos atominėje elektrinėje keitėsi valdžia. Tai leido naujajai valdžiai užimti labai patogią poziciją – dėl visko kalta buvusi valdžia. Naujas direktorius stebisi, kaip buvo išrinkta statybinė įmonė, kuri labai blogai pasirodė kitų šalių AE statybose.

Visagino žurnalistė Ina Negoda dirbo atominės energetikos srityje, atvykusi iš Rusijos, ji liko Lietuvoje. Šiuo metu žurnalistė domisi Ignalinos AE uždarymo darbais. Moteris sako, kad atominė elektrinė atskleidė akivaizdžią tiesą – daug kas žiūri į Europos Sąjungos pinigus kaip į nesibaigiantį aukso klondaiką.

Iš pradžių buvo sakoma, kad uždarymui reikės 78 mln. eurų, dabar jau išleisti 192 mln. Pasak Inos Negodos, paskutinė avarija, įvykusi AE, rodo, kad uždarymo procesas yra neskaidrus. „Buvo suplanuota plauti kontūrą – vaizdžiai sakant, tai yra pati AE širdis. Jos plovimas atliekamas, kad būtų sumažintas radioaktyvumas, ir žmonės galėtų ten ilgiau dirbti. Įmonė „Specialus montažas“ buvo pasamdyta šiems darbams. Tai, kad buvo išplauta 5000 tonų geležies rodo, kad pats plovimas vyko netinkamai. Pagrindinis tikslas sumažinti radioaktyvumą nebuvo pasiektas, be to, radioaktyvios atliekos pateko į aplinką. Tai rimta avarija, kuri tebuvo pavadinta incidentu“, – sako žurnalistė.

Ji vykdė tyrimą, siekdama išsiaiškinti pasamdytos įmonės „Specialus montažas“ kompetenciją. Deja, sutarties su šia įmone jai gauti taip ir nepavyko, sakoma, kad ji dingo. Kokia pasamdytos įmonės kompetencija taip pat nežinoma, nes žurnalistei nepavyko susisiekti su įmonės valdžia. „Sakoma, kad uždarymo patirtis bus unikali, ją vėliau galėsime parduoti. Tačiau eksploatuoti ir uždaryti – du skirtingi dalykai. Uždarymo darbams neturime mokslinio potencialo. Uždarymą turėtų kontroliuoti pagrindinis statytojas. Kadangi uždarymui skiriami europiniai pinigai, nėra galimybės samdyti rusus, stačiusius Ignalinos AE. Šiuo metu demontažo darbais užsiima elektrinėje dirbę žmonės, jie tokios patirties neturi“, – sako Ina Negoda.

Visaginietė sako, kad vieną iš poveikio aplinkai tyrimų atliko demontavimo vykdytojas. Ji įsitikinusi, kad tyrimas buvo angažuotas. „Ir nors sakoma, kad kol AE demontuojama iki vadinamosios žalios pievelės, klaidos yra neišvengiamos, tačiau vis tiek norisi žinoti, ar nebus tos klaidos Lietuvai ir visai Europai lemtingos?“ – klausė žurnalistė.

Anglams šiuo metu reikia 900 milijardų eurų, kad būtų uždaryta jų AE. Kiek reikės Lietuvai? Naujoji Ignalinos EA viešųjų pirkimų tarnyba, žiniasklaidos duomenis, pinigų įsisavinimą vykdo prastai.

„Greenpeace“ sako „ne“ atominei energetikai

Lietuvoje praėjusią savaitę svečiavosi pasaulinės žaliųjų organizacijos „Greenpeace“ narys Janas Haverkampas, jis atsakingas už atominę energetiką. Žaliasis Lietuvoje svečiuojasi ne pirmą kartą ir akivaizdu, kad jo kelionės į mūsų šalį artimiausiu metu nesibaigs.

J. Haverkampas turi penkiolikos metų patirtį energetikos srityje, jis aktyviai keliauja po Rytų Europos regioną. Pasak tarptautinės žaliųjų organizacijos atstovo, kai jis išgirdo apie perspektyvą statyti net tris atomines elektrines mūsų regione, jis labai išsigando. „Atominės energetikos klausimai yra glaudžiai susiję su šalių geopolitiniais interesais. Nuogąstauju, kad diskusiją apie tokios energetikos poreikį, jos įtaką darniai plėtrai, atliekų klausimą nustelbs politiniai klausimai ir propaganda“, – sako „Greenpeace“ atstovas.

J. Haverkampas tikisi, jog tie klausimai, kuriuos Lietuva užduoda Baltarusijai apie poveikį aplinkai, apie energetinį saugumą, apie įtaką Vilniui, bus suvokti kaip bendri ir pritaikomi planuojamai Lietuvoje statyti atominei elektrinei. Ir galbūt tai paskatins iš realios perspektyvos pažiūrėti į atominės energetikos plėtrą ir paklausti savęs, ar tikrai tai geriausias būdas apsirūpinti energija.

„Greenpeace“ penkerius metus seka diskusiją apie Visagino atominę elektrinę (planuojama naują elektrinę statyti šiame mieste), dėl kitų elektrinių šiame regione. Organizacijai labiausiai įdomu, kokia kryptimi plėtosis energetika regione, ar bus daugiau investicijų skiriama darniai energetikai vystyti, ar visos lėšos bus panaudotos tik branduolinei energetikai.

Švarios energetikos plėtros perspektyva regione būtų pavogta, jei Lietuva nuspręstų statyti atominę elektrinę, sako J. Haverkampas .

„Turime nepamiršti, kad Lietuva prezidentaus ES 2014 m. „Greenpeace“ mato tai kaip svarbų procesą. Nesinori, kad Lietuva savo atominės energetikos pasirinkimu skatintų analogiško pasirinkimo galimybes ES. Todėl pats laikas kalbėti ir diskutuoti su Lietuvos politikais, kad jie neapsiribotų tuo prieštaringu ir, déjà, tik politine propaganda pagrįstu sprendimu“, – sako J. Haverkampas.

Žaliasis sako, kad „Greenpeace“ nuomonė apie atominę energetiką remiasi 35 metų patirtimi, o ne kažkokia ideologija ar politiniais įsitikinimais. „Greenpeace“ organizacija remiasi tyrimais. Ir mūsų pozicija dėl atominės energetikos yra tokia: išlieka itin aktualiu klausimu branduolinės atliekos. Ši karta sukūrė daug tokių šiukšlių. Mūsų nebebus, o dar daugybė kartų spręs radioaktyvių atliekų problemą. Turime suvokti tai ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus“, – sako „Greenpeace“ atstovas J. Haverkampas.

Atominės elektrinės priešininkų argumentai

Tai brangu (statybos ir uždarymas) ir nekonkurencinga, palyginti su kitomis energijos rūšimis.

Atominė energetika nesprendžia klimato kaitos problemų.

Naujos AE elektra nekainuos tiek pat pigiai, kiek buvusios Ignalinos AE gaminta elektra.

Urano ištekliai mažesni nei organinio kuro, jų užteks maždaug 30 metų.

Kalbant apie naujas darbo vietas, naujoje AE dirbtų 500 žmonių. Alternatyvios energetikos sektorius gali sukurti kelis tūkstančius naujų darbo vietų.

III ir III+ kartos reaktoriai (vadinamieji naujos kartos) saugumo požiūriu mažai kuo skiriasi nuo ankstesnių – tą tyrė ir nustatė austrų mokslininkė Antonia Wenisch (Österreichisches Okologie institut).

Pasaulis jau patyrė šešis fiasko, susijusius su atomine energetika, tai: Černobylis, Three Mile Island, Fukushima, Monju, Tokaimura.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt
Autoriai: Daiva Ausėnaitė
(0)
(0)
(0)

Komentarai (19)