Jei pasitvirtins prognozės, kad Lenkijos žemės kloduose slypi didžiausi Europoje skalūnų dujų ištekliai, Lietuvai savo energetikos strategiją teks formuoti atsižvelgiant į galimybę importuoti šių dujų iš Lenkijos, taip diversifikuojant jų tiekimą.

Lietuva yra tarp valstybių, kur esama netradicinio kuro – skalūnų dujų – atsargų, teigiama balandžio pradžioje JAV Energetikos informacijos administracijos (EIA) išplatintoje Pasaulio skalūnų dujų išteklių ataskaitoje. Jų ištekliai Lietuvoje gali siekti apie 113 mlrd. kubinių metrų.

Potencialūs skalūnų dujų ištekliai Lietuvoje vos ne 50 kartų kuklesni, palyginti su jų ištekliais kaimyninėje Lenkijoje, kurios potencialą EIA įvertino kaip didžiausią Europoje – 5,3 trln. kubinių metrų dujų, kurias įmanoma išgauti, bet net tai sukėlė naftininkų susidomėjimą.

„Šiuo metu lietuviškų bandinių pavyzdžius turi paėmusi JAV kompanija „Chevron“, su kuria turime bendradarbiavimo sutartį. Susidomėję laukiame, kokie bus rezultatai. Ir kitos įmonės po truputį domisi, tyrinėja, nors jokių konkrečių skaičių, žinoma, nemini“, – LŽ sakė Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) viršininko pavaduotojas Jonas Satkūnas.

Galimybės nedidelės

Kol kas tyrimų, kurie parodytų, ar Lietuvos gelmėse glūdi skalūnų dujos, naftą Lietuvoje išgaunančios kompanijos sako nesiimančios, nors naftingi Lietuvos plotai iš esmės sutampa su vietovėmis, kuriose galėtų būti skalūnų dujų. „Perspektyvos rasti skalūnų dujų Lietuvoje yra tolimos. „Minijos nafta“ neanalizuoja skalūnų dujų paieškų galimybių“, – LŽ nurodė Thomas Haseltonas, naftos bendrovės „Minijos nafta“ vadovas.

Prieš keletą metų galimybėmis išgauti skalūnų dujų Lietuvoje domėjosi Rusijos naftos kompanija „Lukoil“, keletas vietos verslininkų. Tačiau, kaip sakė „Lukoil Baltija“ vadovas Ivanas Paleičikas, iš geologų pateiktos informacijos kompanija nusprendė, kad Lietuvoje potencialūs skalūnų dujų plotai nepakankamai dideli ir minties investuoti į tyrimus buvo atsisakyta.

Lietuvos geologai, o jų preliminarias išvadas patvirtina ir EIA, sako, kad Lietuvos gelmėse gali glūdėti netradicinių dujų ištekliai, nes Vakarų Lietuvoje geologinės struktūra yra panaši kaip Lenkijos pajūryje, kur slūgso vienas perspektyviausių galimų skalūnų dujų klodų.

Tačiau, kaip pažymi specialistai, net ir tokiu atveju, jei geologiniais tyrimais būtų patvirtintas skalūnų dujų Lietuvoje egzistavimas, tai nepritrauktų investicijų, nes ištekliai palyginti maži. O net ir tokiu atveju, jei atsirastų norinčiųjų investuoti į jų gavybą, Lietuvai tai negarantuotų nepriklausomybės nuo importinių dujų, nes skalūnų dujų kiekio, kurį slepia Lietuvos žemės gelmės, krašto poreikiams patekinti vargu ar pakaktų.

„Tai tik preliminarus JAV specialistų įvertinimas, ir jis yra labiau teorinis nei praktinis. Nes realiai jokių geologinių tyrimų nėra atlikta. Teoriškai žiūrint, geologinė struktūra Vakarų Lietuvoje turėtų būti panaši kaip Lenkijoje, bet kol kas niekas Lietuvoje nėra atlikęs net pirminių vertinimų“, – LŽ nurodė Lietuvos energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vadovas Vaclovas Miškinis.

Lenkijoje sujudimas

Užtat šį pavasarį Lenkijoje dėl skalūnų dujų didžiulis subruzdimas – nors dešimčių atliktų gręžinių geologinių tyrimų rezultatų dar laukiama, sklinda informacija, kad jie palankūs, o JAV ekspertai padidino ankstesnes šalies skalūnų dujų išteklių prognozes. „Lenkija galėtų išgauti 5,3 trln. kubinių metrų skalūnų dujų. Esant dabartiniam vartojimui, jų valstybei pakaktų 300 metų“, – pastarąją savaitę nuolat kartojo lenkų žiniasklaida.

Įvertindamas didžiules perspektyvas, daugiau nei 20 didžiausių pasaulinių ir vietos naftos kompanijų Lenkiją pavertė geologinių tyrimų poligonu – šiuo metu yra parduota apie 85 skalūnų dujų žvalgybos licencijų, dvigubai daugiau nei prieš metus, geologinės struktūros tiriamos 50 tūkst. kvadratinių kilometrų plote: perspektyvūs Silūro skalūnai plačiu ruožu nusidriekę nuo šiaurinės Lenkijos pakrantės iki šalies pietryčių, Liublino, o čia slypinčių dujų vertė gali siekti šimtus milijardų JAV dolerių, tvirtina ekspertai.

Pirmieji bandiniai jau išvežti į JAV tolesniems tyrimams. Jie turėtų atskleisti – ar krašte verta imtis komercinės skalūnų dujų gavybos ir kokio dydžio investicijų prireiktų. Mat skalūnų dujos Lenkijoje gali glūdėti gerokai giliau, nei komercinį šių dujų išgavimą plėtojančiose Jungtinėse Valstijose, o tai reiškia, kad investuoti gali tekti daugiau.

Anot amerikiečių naftos kainų portalo Oilprice.com, jeigu EIA vertinimai pasivirtintų, Lenkija per keletą metų iš dujas importuojančios šalies taptų dujų eksportuotoja ir viena didžiausių žaidėjų regione. Amerikiečių vertinimu, komercinė skalūnų dujų gavyba Lenkijoje galėtų prasidėti per 7-10 artimiausių metų ar net anksčiau.

Žadama, kad pirmieji patikimi duomenys apie skalūnų dujų išteklius Lenkijoje turėtų paaiškėti iki šių metų pabaigos. Italijos bendrovė „Sorgenia SpA“, turinti tris gręžinių licencijas potencialiuose skalūnų dujų kloduose netoli Baltijos jūros pakrantės, pranešė, kad pirmųjų bandymų rezultatai yra „įkvepiantys“.

Šių žinių įkvėptas Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas neseniai pareiškė, kad naujo kuro paieškos turi tapti nauju Lenkijos prioritetu, nors ir pripažino, kad komercinės skalūnų dujų išgavimo perspektyvos dar ne iki galo aiškios. D. Tuskas pažymėjo, kad būtina nepraleisti nei vieno šanso, ieškant naujų dujų išteklių – kiekvienas kubinis metras dujų Lenkijoje, jei tik įmanoma, turi būti panaudotas, tvirtino jis. Kita vertus, nauji projektai turi atitikti tris pagrindines sąlygas – nepakenkti aplinkai, būti didelio masto ir rentabilūs, akcentavo Lenkijos ministras pirmininkas.

Dujotiekis būtų reikalingas

Jeigu geologiniai bandymai pasiteisins ir Lenkija per ateinantį dešimtmetį taps energetine supervalstybe, Lietuvai atsiranda galimybių kiek kitaip planuoti savo energetinę ateitį. Kaip žinoma, šiuo metu Lietuva, per metus vartojanti apie 3 mlrd. kubinių metrų dujų, yra visiškai priklausoma nuo rusišku dujų importo vamzdynais. Suskystintų dujų terminalo, kuris leistų atsigabenti dujų iš kitų kraštų, projektas kol kas tėra pradinės stadijos. „Galimybė tiekti dujas iš Lenkijos yra svarstytinas variantas. Jeigu pasitvirtintų, kad esama galimybių Lenkijoje išgauti didelį kiekį skalūnų dujų, Lietuva galėtų tuo pasinaudoti, tačiau tik tuo atveju, jei būtų nutiesta pakankamo pajėgumo dujotiekis, kuris sujungtų Lietuva ir Lenkijos gamtinių dujų sistemas“, – sakė V. Miškinis.

Tačiau, anot jo, svarbiausias Lietuvos energetinės nepriklausomybės užtikrinimo projektas turėtų būti suskystintų dujų terminalas, nes lenkiškos dujos gali būti ne tokios konkurencingos. „Jei atsirastų suskystintų dujų terminalas, o dujų tiekimas iš Rusijos išliktų konkurencingomis kainomis, gali pasirodyti, kad lenkiškos dujos brangesnės. Labai daug kas priklausys nuo to, kiek investicijų reikės Lenkijoje į skalūnų dujų gavybą ir kokia bus išgautų dujų kaina, ar ji bus konkurencinga“, – svarstė ekspertas.

Tačiau mąstant apie Baltijos regiono poreikius, Lietuvos-Lenkijos dujų jungtis yra reikalingas projektas, o skalūnų dujų Lenkijoje komercinė gavyba, jei tokia prasidėtų, sustiprinti tokio projekto ekonominį pagrindimą, nurodė V. Miškinis.

Šių metų pradžioje dujų perdavimo ir tiekimo bendrovė „Lietuvos dujos“ drauge su Lenkijos gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriumi GAZ-SYSTEM paskelbė konkursą dėl dujų jungties tarp Lietuvos ir Lenkijos verslo aplinkos analizės pirkimo, jo rezultatai turėtų paaiškėti artimiausiu laiku. Verslo analizė parodytų, kokiomis sąlygomis dujotiekį statyti apsimokėtų.

Komentarai (19)