Japonijos dangoraižiai atlaikė žemės drebėjimus, bet dabar architektų mintys krypsta į žemus namus, kurie taptų patikimu prieglobsčiu per stichines nelaimes.

Per stiprų žemės drebėjimą, kuris smogė Japonijai kovą, nesugriuvo nė vienas dangoraižis, tačiau daugiaaukščiai milžinai drebėjo ir siūbavo. Šio pojūčio jų gyventojai negali pamiršti.

Rytą atitraukusi užuolaidas Emiko Yamamoto gali gėrėtis kvapą gniaužiančiu sostinės Tokijo vaizdu. Iš savo buto 30 aukšte jai matyti dangoraižių miškas, aukštai iškelti greitkeliai, kulkos greičiu lekiantis traukinys, o giedrą dieną – net snieguota Fudzijamos kalno kepurė tolumoje. Toks vaizdas yra daugelio svajonė, bet Emiko negali sulaukti, kada iš čia išsikraustys. Tada kovą, kai Japoniją supurtė žemės drebėjimas, ji buvo namie. Pastatas bauginančiai siūbavo, knygos lėkė nuo lentynų, lūžo baldai ir Emiko manė, kad žus. Puolusi bėgti lauk pamatė, kad liftas neveikia. Teko nepaprastai ilgai leistis laiptais tarp drebančių sienų. Dabar japonė su savo vyru ieško namo. Jei tai ir vėl bus butas, tai ne aukščiau kaip antrame aukšte.

Baimės faktorius

Tokijo gyventojai visada žinojo, kad jų miestas stovi ant tektoninio lūžio. Per istoriją jis nuolat buvo niokojamas žemės drebėjimų, paskui atstatomas. Taigi smarkus drebėjimas, kurio epicentras bus po sostine, galimas bet kurią akimirką. Seismologai teigia, kad drebėjimas, be menkiausios abejonės, kils, klausimas tik kada. Pastarąjį kartą tai nutiko 1923 metais, taigi kitas kartas, tiesą sakant, jau turėjo būti.

Iki kataklizmo kovą Tokijo gyventojai, regis, negalvojo apie grėsmę, jie gyveno savo kasdienį gyvenimą. Tai ir yra vienintelis būdas gyventi nuolatinio pavojaus, kurio negali įveikti, akivaizdoje. Drebėjimo epicentras buvo gerokai nutolęs į šiaurę nuo Japonijos krantų, tačiau tai, ką patyrė Tokijo gyventojai, daugumai iš jų buvo stipriausias sukrėtimas. Tai privertė žmones atsisukti į rūsčią tikrovę.

Šiomis dienomis kvapą gniaužiantis vaizdas nėra joks privalumas parduodant būstus, kaip buvo anksčiau. Naujų butų skelbimai ir lankstinukai kur kas labiau akcentuoja atsparumą drebėjimams – ant kokio pagrindo stovi namas, kokie jo pamatai, kokias turi vandens ir elektros sistemas. Butų daugiaaukščiuose namuose pardavimas po kovo žemės drebėjimo smarkiai krito. Nuomininkai, kurie tik galėjo, išsikraustė. Tai privertė susimąstyti sėkmingiausius Japonijos nekilnojamojo turto plėtotojus.

Kita Tokijo vizija 

Akira Mori tapo milijardieriumi ir trečiu turtingiausiu Japonijos žmogumi pastatęs kai kuriuos didžiausius bokštus. Jo manymu, vis aukštesnių dangoraižių era baigėsi. Verslininkas puoselėja kitą Tokijo viziją – daug žemesnių, erdvesnių pastatų, kurie gali virsti prieglobsčiu per krizę. Ištikus nelaimei tokių namų gyventojai įstengs viskuo apsirūpinti savaitę ar ilgiau ir ramiai pralaukti, kol viskas grįš į normalias vėžes. A. Mori prisipažįsta pats niekada nemėgęs dangoraižių, kartą net gyvenęs 20 aukšte, bet jam buvo nepatogu kaskart nusileisti į gatvę, o pro langus nuolat plieskė saulė. Verslininkas įžvelgia japonų psichologijos pokyčių. Dešimtmečius jo tėvynainiai norėjo gyventi ir dirbti aukštai. Neatsitiktinai tiek daug japonų firmų buvo įsikūrusios per rugsėjo 11-ąją sudaužyto Pasaulio prekybos centro Niujorke aukštutiniuose aukštuose. Tačiau to noro nebeliko.

Ironiška, kad per žemės drebėjimą kovą Japonijoje nenuvirto nė vienas bokštas, net Sendajuje, mieste arčiausiai epicentro. Kai kurių dangoraižių sienos įtrūko, susirangė šaligatviai, bet patys pastatai liko stovėti. Jie siūbavo dar ilgai po to, kai liovėsi virpesiai. Daug žmonių viduje patyrė kažką panašaus į jūros ligą ir didelę baimę. Japonų inžinieriai iš to pasimokė – nepakanka, kad pastatai būtų elastingi. Jie sukūrė pamatus, sumontuotus ant gumos, kurie padeda izoliuoti ištisus pastatus ir sutvirtinti jų struktūrą. Tokie pastatai gali siūbuoti ir lankstytis, užuot trupėję. Bet dabar jie kelia sau naują uždavinį – pastatyti bokštus, kurie ne tik atlaikys žemės drebėjimus, bet ir įtikins žmones, kad būdami viduje jie saugūs.

Komentarai (4)